Apie lyderystę pasaulyje yra madinga kalbėti. Verslo vadyboje galima rasti įvairių vadovėlių, skirtų šiai temai. Politikai mėgsta pakalbėti apie moralinę lyderystę.
Savo kalbą nutariau pradėti nuo paprastų klausimų: Kaip gyvename? Lyg kažko ir trūksta? Dėl to neramu. Iš pradžių, Nepriklausomybę paskelbus, buvo sunku ekonomiškai, bet politiškai lengviau – kryptis aiški, kelrodžiai ženklai aiškūs – nepriklausomybė, demokratija, rinkos ekonomika, integracija į Europos Sąjungą ir NATO.
Šiandien jaučiame kad kažko trūksta. Šnekame apie visų karą su visais, apie valstybės tapatybės krizę, vis labiau apima jausmas, kad valstybė sukasi tuščiomis apsukomis. Galime ginčytis dėl Valstybės saugumo departamento, dėl aukštojo mokslo reformos, dėl šeimos politikos, bet jauti, kad tie ginčai lyg ir nesiekia esmės ir gelmės. Kaip ir visokie politiniai manevrai, frakcijų keitimai, svarstymai remti ar ne mažumos vyriausybę – visa tai yra lyg ir šalia esminių klausimų, kuriuos, atrodo, bijome, nemokame ar nenorime sau kelti.
Tai ir yra valstybės tapatybės krizė, apie kurią kalbėjo ir prezidentas V. Adamkus. Valstybė nežino, kur toliau eiti, riedama iš inercijos, todėl politikoje ir matome vis daugiau tuščių apsukų. Tai aš taikau ir sau.
Bet kai kalbame apie valstybės tapatybės krizę, tai turime suvokti, kad ta valstybės tapatybės krizė turi būti įvardinta kaip lyderystės tapatybės krizė.
Jeigu Lietuvos valstybę ir yra ištikusi kokia nors krizė – tai yra lyderystės krizė. Nes valstybė krypties nebeturi, piliečiai nebežino link kur valstybė juda, kai valstybėje nebėra kam tą kryptį brėžti, tą pagrindinę liniją ryškinti, kai nebėra kas įtikintų ir kitus, kad ta kryptis yra teisinga, ir gebėtų ne tik įtikinti, bet ir patraukti ta kryptimi eiti kitus.
Kai kalbu apie lyderystę, kalbu apie platesnį dalyką ir reiškinį nei vien lyderių asmenybės. Labai kategoriškai norėčiau pabrėžti, kad mano kalba nėra skiriama stipraus lyderio reikmės išaukštinimui. Esu kategoriškai nusiteikęs prieš visokius samprotavimus apie poreikį stiprinti Prezidento galias ar švelnų lietuviškos “tvarkos ir teisingumo” autoritarizmą. Stiprios vienasmenės lyderystės aukštinimas kelia problemų, – pasaulio istorija žino ir tokių lyderių, kaip Stalinas ar Hitleris.
Kai kam gali pasirodyti, kad kalbu kaip nostalgiškas sąjūdietis, pasiilgęs tų laikų, kai pasaulio ir mūsų regiono istoriją brėžė tokie lyderiai kaip Reiganas, Thatcher, Kohlis, o mūsuose – Jelcinas, Landsbergis, Valensa ar Havelas. Dabar tokių lyg ir nebėra. Pasaulio istorija yra akivaizdžiai įrodžiusi, kad herojiniai istoriniai kataklizmai pagimdo ir herojinius lyderius. Bet ir ne apie tai aš bandau šiandien kalbėti, nes manau, kad geriau gyventi be herojinių kataklizmų.
Bandau kalbėti apie tai, kad kiekvienas laikmetis valstybės gyvenime turi turėti savo vyraujančią idėją, vyraujančią prasmę. Visuomenei ir valstybei reikalinga tokios vyraujančios idėjos lyderystė. “Pradžioje buvo žodis” – tuo yra viskas pasakyta. Pradžioje buvo mintis, – garsiai pasakyta. Ir ją kažkas turėjo pasakyti. Po to žodis tapo kūnu. Lyderio žodis tampa kūnu.
Pasaulio istorija žino ir tokių lyderių kaip Mozė, Jėzus Kristus ar Jonas Paulius II. Labai supaprastinus visą reikalą galima pasakyti, kad jie buvo tikri žodžio ir minties, garsiai pasakytos minties, idėjos lyderiai. Be abejo, skeptikas gali atsakyti, kad jiems nesunku buvo būti lyderiais, nes Dievas juos pasirinko ir todėl jų lyderystę lydėjo stebuklinga dieviškoji galia, tačiau, kaip fizikas, viską supaprastinęs, galėčiau pasakyti, kad jų galią lėmė tai, kad žmonės jais tikėjo.
Taigi tikra lyderystė yra lydima tikėjimo ir pasitikėjimo. Tik tai ir leidžia tokiai lyderystei atsirasti.
Ir čia pereisiu prie svarbiausios tokios lyderystės savybės – tai turi būti telkiančioji lyderystė. Nes tik tokia lyderystė gali grįsti tikėjimo ir pasitikėjimo pamatus. Su žodžio, minties, idėjos lyderyste problema yra ta, kad kiekvienas, pretenduojantis į lyderius, siekia garsiai pasakyti savo žodį, savo mintį, savo idėją. Ir kiekvienam jo žodis yra pats gražiausias. Tokių žodžių labai greitai pasidaro labai daug. Prasideda žodžių karas, prasideda visų karas su visais. Lyderystės nebelieka. Pasitikėjimo taip pat. O laikas bėga, ir tuščios apsukos sukasi vis smagiau.
Taigi ko reikia tokiai telkiančiai lyderystei rastis?
Turiu pabrėžti, kad šiandien kalbu apie politinę lyderystę. Telkiančioji politinė lyderystė turi pasižymėti keliomis aiškiomis savybėmis.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad politinių lyderių būna visokių ir ne visi būna telkiantieji. Vieni politinio lyderio savybių turintys žmonės siekia valdžios tam, kad ją naudotų asmeninėms užgaidoms tenkinti, siektų pasipelnyti, įtvirtintų giminės ar ištikimų žmonių oligarchiją. Turime lietuviškų pavyzdžių. Kiti visus sugebėjimus sutelkia į galios žaidimus ir valdžios išlaikymą. Svarbiausia jiems būti valdžios viršūnėje ir mėgautis galia, šlove. Ir tokių pavyzdžių turime. Dar kiti turi idėją, kurią nuosekliai įgyvendina. Būtent šiuos galima laikyti tikrais politiniais lyderiais, nes politiniai lyderiai vertinami pagal tai, ką jie padarė savo šaliai arba ką pati šalis padarė vienam ar kitam lyderiui vadovaujant.
Tai reiškia, kad tikras politinis lyderis pirmiausia turi turėti aiškų tikslą arba aiškią idėją. Geriausia, kai jis turi vieną tikslą. Antra, politinis lyderis privalo turėti politinės valios siekti tikslo. Ir pagaliau turbūt svarbiausia politinio lyderio savybė – ilgalaikė valia siekti vieno tikslo. Jis turi turėti ilgalaikę valią siekti vieno ir to paties tikslo. Tokį aš pažįstu Vytautą Landsbergį.
Taigi, tikslas ir politinė valia, ilgalaikė politinė valia, yra būtinosios sudedamosios politinės lyderystės dalys. Tačiau taip pat yra reikalingi ir tikėjimas bei pasitikėjimas, nes kitaip turime ne lyderį, o vienišą kovotoją. Vienišas kovotojas gali tapti telkiančiu lyderiu, bet gali ir netapti.
Grįždamas prie Lietuvos reikalų aš drįstu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje mes ir esame tokioje situacijoje, kai pagrindine mūsų valstybės gyvenimo problema tampa vis akivaizdesnis telkiančios politinės lyderystės deficitas. Turime kovotojų, bet neturime telkiančios lyderystės. Tai nereiškia, kad nėra gerbiamų, autoritetingų žmonių – Valdo Adamkaus, Vytauto Landsbergio, Gedimino Kirkilo. Problema ne čia, problema, kad nėra telkiančios lyderystės.
Telkiančioji lyderystė nereiškia nekritiška ar bijanti pasakyti aštresnį žodį. Telkiančioji lyderystė – sugebanti plėsti tikinčiųjų būrį, būrį tikinčiųjų tuo pačiu tikslu, idėja. Kai reikia, – subardama nuodėmingas ar netikinčias aveles.
Kai kam gali pasirodyti, kad savo kalba aš bandau įrodyti, kad pats Kubilius tiktų tokiam lyderystės vakuumui užpildyti. Taip galvojantys apsirinka, nes su tiek plaukų ant galvos iliuzijų jau nebeturiu. Ne apie Kubilių, Jonaitį ar Petraitį turime kalbėti. Netikiu stebuklais, netikiu, kad koks nors vienas naujas ar reinkarnuotas “gelbėtojas” galėtų tą lyderystės vakuumą užpildyti, kas jis nebūtų, net ir būsimasis 2009 metų prezidentas.
Šiandien aš bandau kalbą pasukti kitur ir kitaip. Gal truputį naiviai. Pabandykime užmiršti rinkimus, kandidatus ir savo partijas. Užmirškime konservatizmą, socialdemokratiją ir liberalizmą. Atsakykime į klausimą – kas mus jungia čia, šioje salėje? Kai ką tikėjimas ir malda, kai ką smalsumas, kitus – noras neatsilikti. Bet svarbiausias dalykas, kuris mus jungia, tai, kad dauguma čia esančių yra neabejingi, neabejingi bendram reikalui, bendram gėriui, bendram tikslui. Abejingumas yra netikėjimo sinonimas. Jeigu mes esame neabejingi, mums neramu, kaip čia bus toje Lietuvoje. Tai ir yra mūsų tikėjimo ir tarpusavio pasitikėjimo pagrindas. Mums betrūksta tik tikslo suvokimo ir politinės valios tam tikslui įgyvendinti. O tai ir būtų telkiančioji lyderystė. Taigi čia ir galėtų gimti ta telkiančioji lyderystė, sujungianti kairiuosius ir dešiniuosius, esančius valdžioje ir esančius opozicijoje.
Ši maldos pusryčių bendrija ir turėtų imtis tos telkiančios lyderystės, kurios taip trūksta Lietuvai. Kaip tai padaryti ir nuo ko pradėti? Nuo paprastų dalykų – reikia dažniau būti kartu, išlikti neabejingiems ir pradėti nuo paprasčiausių klausimų formulavimo – koks yra mūsų politikos tikslas, tai yra, kokią Lietuvą po 20 metų mes norime matyti?
Kai atsakysime į šiuos klausimus, galėsime paklausti savęs, ar turime politinės valios tokio tikslo siekti? Jeigu ir į šį klausimą atsakysime taip – tada pasakykime sau – tegul mūsų žodis tampa kūnu. Tada jau galėsime ginčytis Seimo salėje dėl veiksmų ir priemonių, galėsime net ir bartis, konkuruoti rinkimuose, bet mes turėsime tikslą ir politinę valią. Lyderystės krizė būtų išspręsta. Valstybės tapatumo krizė taip pat būtų išspręsta.
Kas, jeigu ne mes? Kada, jeigu ne šiandien?
2007-05-04
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
