Pirmoji Daktarų byla
Dar sovietiniais metais automobilių vagystės, pasiturinčių miestiečių plėšimai buvo tapę Kauno kasdienybe. Nuo Daktarų gaujos vyrų itin kentėjo to meto turtuoliai – brangiakailių žvėrelių augintojai.
„Šios specifinės publikos, vadinkime, įžūlus skeryčiojimasis, demonstravimasis, nesiskaitymas atkreipė mūsų dėmesį. Būdavo, kad sulaukdavome skambučių net iš Maskvos. Kažkuris iš tuomečių ministrų mūsų klausė: „Kas ten pas jus darosi, kad kažkokie veikėjai, išėję iš restoranų, ant mašinų prisigėrę pradeda šokinėti?“ – pasakojo dar sovietiniais metais aktyviai su vilijampoliečiais kovojęs to meto teisėsaugos pareigūnas Alvydas Sadeckas.
Kauno kriminalistai Daktarų gaujos narius sulaikydavo nuolat, tačiau dažniausiai dėl įrodymų trūkumo netrukus būdavo priversti paleisti. Tai žinodami sulaikomi Daktariniai elgdavosi itin įžūliai. Todėl A. Sadeckui ir jo kolegoms iš specialaus sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos padalinio beliko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Buvo atverstos visos neištirtos bylos, surinkta operatyvinė informacija, rastų vogtų daiktų savininkų buvo ieškoma per spaudą. Bylos buvo kruopščiai analizuojamos, ieškoma bendrų nusikaltimų bruožų. Tokio masto ir sudėtingumo tyrimo Lietuvos teisėsauga dar nebuvo dariusi. Galiausiai tyrėjai pajuto, kad jų surinktų įrodymų tikrai turėtų užtekti įtikinti teismą pasiųsti Daktarus ilgiems metams už grotų.
Nepatikėjo informacijos Kaunui
Masinė sulaikymo operacija buvo numatyta ankstyvą 1986 m. rugsėjo 9-osios rytą. Operaciją gerokai komplikavo tai, kad tyrėjai nusprendė iš anksto neinformuoti apie tai savo kolegų kauniečių. Sulaikius gaujos branduolį, ruošiamos jiems bylos nuo kauniečių nebebuvo įmanoma nuslėpti. Tačiau Kauno teisėsaugos pareigūnų reputacija buvo tokia bloga, kad A. Sadeckas ir jo komanda ir toliau laikėsi visų įmanomų atsargumo priemonių.
„Pamenu, viena tardytojų milicijos valdyboje miegojo su bylos medžiaga. Bijojome palikti kur nors pas kolegas seifuose. Aišku, kolegos kauniečiai pyko“, – sakė A. Sadeckas.
Kur dingo svarbus protokolas?
Ši byla buvo ypatinga viskuo. Tyrėjai nusprendė, kad devynis nusikaltėlių autoritetus iki teismo būtinai reikia izoliuoti vieną nuo kito. Tam įprastiniai tardymo izoliatoriai netiko. Todėl iki teismo ir jo metu vilijampoliečiai buvo įkalinti tuomečiame KGB kalėjime-tardymo izoliatoriuje pačiame Vilniaus centre. Tuo A. Sadeckas neapsiribojo. Kauno teisėjai jam irgi nekėlė pasitikėjimo. Ko gero, pirmą kartą Lietuvos istorijoje Aukščiausiasis Teismas tapo pirmosios instancijos teismu. Teismas šią istorinę bylą atvertė 1987-ųjų vasarą.
Tada iš pirmo žvilgsnio atrodžiusį paprastą, tačiau šiandien neeilinį teismo procesą filmavęs Lietuvos televizijos žurnalistas Alvydas Jancevičius prisimena, kad bylos nagrinėjimas prasidėjo nuo kuriozo. „Tą rytą teismo salė buvo pilna, iškart sukėlė įtarimą, kad salėje buvo nemažai medikų. Į mano klausimą „ką tu čia veiki?“ viena kolegė atsakė: „Tu žinai, čia Kauno daktarus teis“, – gerai nusiteikęs pasakojo žurnalistikos veteranas A. Jancevičius. – Suprask, Kauno medikus. Kai jai paaiškinau, kad čia nieko bendra su medicina, nebent tiek, kad po Daktarų apsilankymų ne vienam tekdavo kreiptis į medikus, žinoma, buvau nepatikliai įvertintas, bet po kaltinamosios išvados perskaitymo salė ištuštėjo.“
Dauguma gaujos narių teisme laikėsi įprastos taktikos – viską neigė. Tačiau mėgstamas nusikaltėlių triukas – pareikšti, kad tardymo metu jie buvo kankinami ir todėl liudijo prieš save, šįkart atsigręžė prieš juos pačius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kriminalistų nenuvylė – už jų triūsą buvo atlyginta ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis H. Daktarui ir jo sėbrams. Gaujos vadeivai teismas skyrė 8 metus nelaisvės, jo bendrams – nuo 6 iki 10 metų. Kadangi šįkart pirmoji instancija buvo kartu ir paskutinė, nuosprendis įsiteisėjo iškart.
Deja, nepraėjus nė pusei skirto bausmės laiko H. Daktaras jau mėgavosi atostogomis gimtajame Kaune. Kaip vėliau skelbta ir paties H. Daktaro knygoje, jis ne kartą atostogavo Lietuvos pajūryje. O netrukus (1992 metų sausio 13-ąją) iš Rusijos po atliktos laisvės atėmimo bausmės galutinai buvo paleistas į laisvę – A. Jancevičiaus nuomone, gana įtartinomis aplinkybėmis.
„Labai nustebau, kai iš Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) archyvo vedėjos sužinojau, kad teisme nėra išsaugotas malonės komisijos posėdžio protokolas. Kažkodėl komisija to protokolo archyvui neatidavė. O juk po to posėdžio ir buvo patenkintas H. Daktaro prašymas paleisti jį pirma laiko“, – intriguojantį faktą atskleidė buvęs ilgametis žurnalistas A. Jancevičius.
