Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad kompanijos „Leo. Lt“ įkūrimo įstatymo tam tikros nuostatos iš dalies prieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Prašymą KT buvo pateikusi Seimo narių grupė, mananti energetinio monopolisto kūrimą ir valstybės turto perdavimą jam buvus neteisėtą. Vienokio ar kitokio sprendimo laukė ne tik abi suinteresuotos pusės – valstybės lėšų nusiurbimo maksimizatoriai ir tos kompanijos oponentai, - bet ir plačiosios publikos masės, kuriose gausu energetikos monopolisto priešininkų. Atrodytų, klausantis KT nutarties vienus turėjo apimti laimėjimo džiugesys, o kitus – pralaimėjimo kartėlis. Jei ne visiškai, tai bent šiek tiek. Tačiau publikos būseną galima nusakyti kaip pasimetimą, nes ji išvydo sprendimu besidžiaugiančias abu priešininkus – viešai savo pasitenkinimą reiškė ir vyriausybės atstovai bei politikai, ir „Leo. Lt“ viršūnės. Publika svarsto, kaip čia yra, kad sprendimas tenkina visus? Dėl ko buvo triukšmaujama? Gal kad naujosios kompanijos vadovai galėtų teisintis dėl iššvaistyto laiko, esą nieko nenuveikėme, nes laukėme KT sprendimo?
Kodėl Konstitucinio Teismo nutartis tenkina abi lyg ir viena kitai oponuojančias puses? Todėl, kad nutartis niekaip nekeičia esamos būsenos ir nieko neįpareigoja. Tiesa, premjeras Andrius Kubilius prakalbo apie būtinumą keisti kai kuriuos įstatymus ir priderinti juos prie nutarties, tačiau vargu ar įstatymų pakeitimai galėtų kaip nors pakeisti „Leo. Lt“ steigimo dokumentus. Be to, niekas politikų negali priversti ką nors keisti, jei jie to negeidžia. Kol kas Lietuvoje nėra sukurtas joks teisinis KT nutarčių įgyvendinimo ir įgyvendinimo priežiūros būdas, kuris laiduotų, jog nustatyti Konstitucijos pažeidimai besąlygiškai „likviduojami“.
Kodėl gi nesukurtas tokios priežiūros „mechanizmas“? Nes jis ribotų politinio elito ir vyriausybės savivalę: šiuo metu ir Seimas, ir Vyriausybė gali savo nuožiūra pažeidinėti Konstituciją - juk net ir nustačius pažeidimus nėra būtina juos ištaisyti. Be to, KT sprendimai neveikia praeitin, tad visiškai teisėtu laikomas gyvenimas pagal Konstitucijos neatitinkančius ar jai prieštaraujančius įstatymus. Tad galima teigti, jog atgautos nepriklausomybės metais KT veiksmingai įgyvendino konstitucinio neatsakingumo doktriną.
Dera prisiminti, jog KT buvo nustatęs Konstitucijos pažeidimus parduodant „Mažeikių naftą“ ar privatizuojant „Alitą“. Gal kas žino, kaip ir kada tie pažeidimai buvo „išnaikinti“? O jei nebuvo, tai kas atsakingas už tokį aplaidumą? Gal sąmoningi piliečiai galėtų kokiais nors teisiniais ieškiniais paakinti Konstitucijos garantu tituluojamą Lietuvos prezidentą užsiimti tiesiogine konstitucijos gynimo veikla? Juk prezidento parašas yra ir po Konstitucijai iš dalies prieštaraujančiais įstatymais. Jei prezidentą laikytume Konstitucijos garantu, tai ir Konstitucijos pažeidimų šalinimas turėtų būti jo tiesioginės veiklos baras. Tačiau šiuo metu vargu ar kas galėtų paaiškinti, kaip prezidentas vykdo tokią veiklą.
Kadangi nėra numatyta, kaip įgyvendintini KT nutarimai dėl įstatymų neatitikimo Konstitucijai ir kas gresia Konstitucijos nesilaikančioms valdžios institucijoms, tai įmanomos grėsmingos mūsų valstybei bei jos santvarkai politinės kolizijos. Įsivaizduokime tokią situaciją. Seime susiformuoja valdanti, pavyzdžiui, dujotekanininkų dauguma, kuri ima ir pasirašo su kokia nors mums nelabai draugiška kaimynine valstybe amžinos draugystės ir visokeriopos iškreiptos partnerystės sutartį, keliančią grėsmę valstybingumui. Ką padarysi – tektų gyventi pagal tokią sutartį. Bent jau tol, kol Seime nesusiburtų kokia nors patriotiškai nusiteikusių seimūnų, tarkim, rubikonininkų grupė ir nepateiktų klausimo mūsų KT, ar tos sutarties kai kurie punktai neprieštaraują Konstitucijai. Galima įsivaizduoti, jog patriotiškai nusiteikę valstybingumo gynėjai – KT teisėjai netrukus aptinka tuos prieštaravimus ir iškilmingai apie juos praneša tautai. Kas po to? Gal sutartis netenka galios? Nieko panašaus. Gal visuomenė pakyla ginti Konstitucijos? Neturi tokios teisės – žmonės bus apšaukti maištininkais. Lietuvoje pilietis net savo konstitucinių teisių negali ginti tiesiogiai, ką jau kalbėti apie Konstitucijos, vadinasi, ir valstybingumo gynimą. O valstybingumo galima netekti ne tik atviros agresijos ar okupacijos būdu, bet ir dujotekaniniais bei kitokiais sandoriais.
Keistoka mūsų Konstitucijos ir konstitucingumo vyksmo būsena ryškėja ir klausantis kai kurių aiškinimų, ką ir kaip KT sprendžia. KT atsakąs tik į suformuluotus klausimus ir neaiškinąs kitų dalykų, kurie galėtų kelti abejones. Kitaip tariant, net jei KT teisėjai įžiūrėtų kokius prieštaravimus Konstitucijai, jie nei publikai, nei visuomenei, nei tautai nieko apie tai nesakytų. Kaip čia neprisiminsi įstatymų, kuriais numatyta bausti pilietį, matantį patekusį bėdon žmogų ir nieko nedarantį. KT leidžia sau prašalaičio žvilgsniu stebėti konstitucinėn bėdon patekusią valstybę ir nieko neveikti. Kol sulauks paklausimo tų valstybinių institucijų, kurioms suteikta teisė bendrauti su KT. Nei piliečiai, nei visuomeninės ar nevyriausybinės organizacijos tokios teisės neturi.
