Viešėdama Lietuvoje kiekvieną kartą aplankydavau ne tik savo artimuosius, bet ir bičiulės motiną – senyvą moterį, kuri, buvo akivaizdu, po metų kitų viena gyventi nebepajėgs. Bičiulė darydavo ką išgalėdama – prašydavo draugų, kad jos mamą lankytų, pati po kelis kartus per metus lakstydavo į Lietuvą, beveik kasdien skambindavo, guodėsi, kad širdį graužia nepakeliamas kaltės jausmas, tačiau viską metus grįžti dėl to, kad prižiūrėtų mamą, nenorėjo. Pasiimti ją į Angliją irgi nesiryžo.
Ką tik aprašyta situacija iškyla arba artimiausiu laiku iškils daugeliui emigrantų, kurių tėvai liko Lietuvoje. Kol pastarieji pajėgia gyventi savarankiškai, užtenka nusiųsti šiek tiek pinigų, kad prisidurtų prie pensijos, telefonu pasakyti, kad myli ir pasiilgo, kartkartėmis aplankyti ir problema išspręsta. Tačiau ką daryti, kai nusenusiems tėvams prireikia kasdienės priežiūros?
Anglijoje įprasta, kad vyresnio žmonės, kol sugeba, gyvena savarankiškai, kai nebepajėgia, kraustosi į globos namus. Lietuvoje tai prilyginama tragedijai – tėvais turi pasirūpinti vaikai, o į senelių namus patenka nebent bevaikiai arba asocialūs asmenys. Senstančių tėvų spaudimas vaikams viską metus grįžti ir juos prižiūrėti, nes taip priimta, gali tapti nepakeliama našta.
Mano minėta bičiulė po daugybės svarstymų nusprendė mamą pasiimti pas save. Iš pradžių keliems mėnesiams, kad pamatytų, kaip ši jausis, nes jeigu dieną naktį ilgėsis namų, teks vežti atgal. Be numanomų emocinių problemų tuoj pat iškilo ir praktiniai pragyvenimo bei sveikatos priežiūros klausimai.
Niekada anksčiau su tuo nesusidūrusi ji išties nerimavo, kad visa priežiūros ir išlaikymo našta guls ant jos vienos pečių. Ar nei dienos Anglijoje nedirbusi jos mama turi teisę į pensijos priemoką? Ar mokesčių Anglijoje nemokėjusi gaus tinkamą sveikatos priežiūrą? O labiausiai bijojo paniekinančio požiūrio – kam čia savo motiną atsivežei, jei nepajėgi jos išlaikyti.
Tačiau visos baimės pasirodė be pagrindo. Dabar jos mama gauna ne tik Lietuvoje uždirbtą pensiją, bet ir anglišką pensijos priemoką, gauna būsto nuomos pašalpą, yra prižiūrima gydytojų ir kelis kartus per savaitę į namus užsukančių socialinių darbuotojų.
Dabar mano bičiulė visiems panašioje situacijoje atsidūrusiems tautiečiams turi vieną patarimą – nebijokite savo tėvų atsivežti į Angliją. Čia niekas nesmerkia nei senų žmonių, nei jų prižiūrėti ir išlaikyti nepajėgiančių vaikų. Čia sukurta paramos ir pagalbos, o ne paniekos ir smerkimo sistema.
Zita Čepaitė
