Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prezidentas Valdas Adamkus savo pareigas vykdė po dvi kadencija, tačiau tai nėra taisyklė. Pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas labiau mėgo veiksmą, todėl nekandidatavo antrai kadencijai, o tapo premjeru. Tuo metu nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas buvo pripažintas sulaužęs Konstituciją ir priesaiką, todėl nebegalėjo eiti pareigų.
Demokratinėse Vakarų valstybėse dažnas atvejis, kai tiesiogiai renkami valstybės vadovai savo pareigas eina dvi kadencijas iš eilės, bet, pavyzdžiui, JAV prezidentui Donaldui Trumpui nepavyko iškovoti antrosios kadencijos. Tai gana retas reiškinys, nes pareigas einantis prezidentas yra labai matomas, gali naudotis savo viešumu, todėl jam lengviau iškovoti pergalę.
O kaip nutiks Lietuvoje baigiantis pirmajai G. Nausėdos kadencijai? Iš kokių kandidatų po beveik dvejų metų galės rinktis Lietuvos piliečiai? Kaip iki to laiko gali pasikeisti politinis laukas, ar gali lietuviai nusivilti dabartiniu prezidentu, o gal kaip tik jis bus nenurungiamas?
Gitanas Nausėda
Mažai abejojama, kad dabartinis jokiai partijai nepriklausantis prezidentas sieks antrosios kadencijos ir taip gali būti dėl kelių priežasčių. Nors ne viskas jam sekasi, bet G. Nausėda neatrodo nusivylęs prezidento vaidmeniu apskritai, kaip kad savo laiku nusivylė A. Brazauskas. Pasitikėjimas G. Nausėda visuomenėje irgi yra pakankamai aukštas, kol kas jokie kiti politikai jo prisivyti nepajėgia.
Remiantis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausa, G. Nausėda pasitiki 60,3 proc. respondentų, nepasitiki – 21 proc. Jis pirmauja ir kai gyventojų klausiama, kas geriausiai atstovauja jų interesams.
„Jį gali paskatinti ir faktas, jog konkurentų labai daug nesišviečia, o kai nesišviečia konkurentų, tai kodėl gi ne, nes reitingai jį vis dar giria, vadinkime taip, o kadangi arši konkurencija nenusimato, tai aš manau, kad taip, tai jį gali paskatinti dalyvauti. Kitas dalykas, jis ir pats siunčia signalus, jog visai projektuoja antrąją kadenciją, bent jau iš to, ką matome dabar“, – teigia Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė.
Politologė sako nemananti, kad G. Nausėdą nuo antros kadencijos atgrasintų nesutarimai su dabartine valdančiąja dauguma. Ji netgi iškėlė mintį, kad jeigu pavyktų laimėtų antrąją kadenciją 2024 metų gegužę, G. Nausėda galbūt ryžtųsi ne visai tiesiogiai paremti kurią nors politinę partiją spalio mėnesio Seimo rinkimuose ir tuomet valdančioji dauguma galėtų būti palankesnė.
„G. Nausėda rado kažkokį būdą laviruoti: jis stengiasi prisitaikyti prie visuomenės nuotaikų, pats siunčia įvairius signalus, kad jam įdomiau, ką mano žmogus gatvėje, o ne tai, ką rašo žiniasklaida. Mes matome tam tikrus paflirtavimus su visuomenės grupėmis, kurios yra labai plačios, matome norą įtikti kuo platesnei visuomenės daliai. Kitaip tariant, jis rado veikimo modelį šitoje visoje sistemoje“, – mano pašnekovė.
Viktorija Čmilytė-Nielsen
Šiuo metu politikė užima Seimo pirmininkės pareigas, o tai gana dėkinga pozicija, nes parlamento vadovas yra matomas viešumoje, tačiau apskritai šios pareigos nėra tokios atsakingos kaip premjero ar netgi svarbios srities ministro.
Nors pati V. Čmilytė-Nielsen nekalba apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, bet politinės partijos labai dažnai per prezidento rinkimus siekia padidinti savo žinomumą ir būtent todėl iškelia savo kandidatą. Tai beveik kaip garbės klausimas. O šiuo metu Liberalų sąjūdyje nėra jokio žinomesnio nacionalinio lygmens politiko, galinčio tinkamai pasivaržyti dėl šių pareigų.
„Manau kaip tik tai liberalai darys su V. Čmilyte-Nielsen. Tai yra geriausia, ką jie šiuo metu gali pasiūlyti. O partijai tai yra pasirodymas – ne tik personalinis V. Čmilytės-Nielsen pasirodymas, bet ir partijos pasirodymas“, - mano politologė.
Tiesa, šiuo atveju liberalai dar gali dėlioti, kiek čia verta dalyvauti prezidento rinkimuose, nes jeigu antrai kadencijai laimėtų G. Nausėda, tuomet iš pralaimėtojo pozicijos sudėtinga dalyvauti Seimo rinkimuose spalio mėnesį. Kita vertus, konservatoriai kaip tik taip padarė su Ingrida Šimonyte praėjusiuose rinkimuose: nors pralaimėjo prezidento postą, bet laimėjo parlamentą ir turi premjero pareigas.
Reikia prisiminti, kad V. Čmilytė-Nielsen gana gerai reabilitavo partijos vardą po vieno didžiausių korupcijos skandalų, kai pareigūnai pas buvusį partijos pirmininką Eligijų Masiulį rado apie 90 tūkst eurų, gautų iš verslininko Raimondo Kurlianskio. Pirmos instancijos teismas kol kas visus kaltinamuosius išteisino.
Tačiau R. Urbonaitė svarstė, kad V. Čmilytė-Nielsen neatrodo potenciali laimėtoja: „Aš labai abejoju V. Čmilytės-Nielsen potencialu. Ir nesiremiu tik reitingais. Jos reitingai nėra labai aukšti, nors ji yra pakankamai dėkingoje pozicijoje. Seimo pirmininkas visada turi daugiau galimybių laviruoti, mažiau prisiima atsakomybės. Tos pareigos nesakau, kad yra futliarinės, bet viduje supranti, kiek tas pirmininkas gali įvairių dalykų padaryti Seime, bet išorėje yra daugiau tokio futliariškumo. Pozicija yra dėkinga, bet aš kol kas nematau to ryškaus potencialo“.
Pasak pašnekovės, šios politikės potencialą gali sustiprinti nebent tai, kad liberalesnis rinkėjas neturės, iš ko rinktis, todėl jam liks balsuoti už V. Čmilytę-Nielsen. Nes šiuo metu neatrodo, kad Laisvės partija galėtų ką nors pasiūlyti iš stiprių kandidatų, juolab, kad prezidento rinkimuose galima dalyvauti sulaukus 40 metų amžiaus.
Konservatorių juodasis arkliukas
Praėjusiuose prezidento rinkimuose Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams atstovavo dabartinė premjerė Ingrida Šimonytė, bet ar ji ryžtųsi pakartoti tą patį antrąkart, didžiai abejotina. Visų pirma, iš premjero pozicijos dalyvauti prezidento rinkimuose yra nepatogu, premjeras laikomas už viską atsakingu asmeniu. Juolab, kad ši Vyriausybė gyvena nuo krizės prie krizės – iš pradžių koronaviruso pandemija, paskui migrantų krizė, dar vėliau Rusijos karas prieš Ukrainą, o dabar infliacija. Antra, regis, praėjusį kartą I. Šimonytė bedalyvaudama rinkimuose prisikamavo arba turėjo daugiau lūkesčių.
„Partija tokio dydžio, viena didžiausių mūsų partinėje sistemoje, o su kandidatais – ne. Tai yra problema, negali klonuoti I. Šimonytės ir dėti į visas įmanomas pozicijas, tuo labiau, kad aš netikiu, jog ji sutiktų dalyvauti prezidento rinkimuose antrą kartą. Labai nustebčiau, jei ji sutiktų. Man atrodo, ji yra nusivylusi pirmu savo dalyvavimu ir ji tai projektuotų kaip dar blogesnę rinkimų kampaniją. Nes tada ji bent jau dalyvavo iš opozicijos, o dabar ji ateitų kaip premjerė, kuri niekaip negalėjo išlipti iš krizių. Iš esmės tu esi krizių premjerė, tavo reitingai gana blogi ir, natūralu, kad nešiesi dar blogesnį šleifą nei prieš tai“, – mano R. Urbonaitė.
Politologė sako nenustebtų, jeigu I. Šimonytė apskritai po šio premjeravimo pareikalautų politinių atostogų, mat ministro pirmininko pareigos yra vienos sunkiausių valstybėje, o šiuo atveju ir laikmetis neeilinis: sugriuvo Europos saugumo sistema, Rusijos agresija prieš Ukrainą lemia importuotą infliaciją ir niekas nesikeis, kol pasaulio valstybės neras sprendimų ir dėl konflikto, ir dėl energijos išteklių.
Jeigu I. Šimonytės rinkimuose nebus, tuomet atsiveria tuštuma: partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pasižymi itin prastais reitingais, Laurynas Kasčiūnas ir Paulius Saudargas yra gana nišiniai krikdemiški kandidatai, už kuriuos nebalsuotų liberalesnieji partijos rėmėjai, Arvydas Anušauskas šiuo metu populiarus tik dėl karo Ukrainoje, bet tai netvaru, o Monika Navickienė menkai matoma ir sunkiai atpažįstama. „Norinčių gali atsirasti, bet tarp norėjimo ir galėjimo kartais yra ilga distancija“, – mano R. Urbonaitė.
Beje, konservatoriai ilgą laiką prezidento rinkimuose neturėjo savo kandidato ir rėmė nepartinę Dalią Grybauskaitę.
Vilija Blinkevičiūtė
Jeigu G. Nausėdos atveju mažai abejotina, kad rinkimuose jis dalyvaus, tai V. Blinkevičiūtės atveju labai abejotina, ar politikė norės būti socialdemokratų kandidate į prezidentus 2024 metais. O priežastis paprasta – V. Blinkevičiūtė Europos Parlamente jaučiasi labai komfortiškai, o rinkimai į šią europinę struktūrą vyks tų pačių metų birželį.
Socialdemokratai neviešai kalba, kad artėjančiuose prezidento rinkimuose partija ir vėl susidurs su sena problema: partijos lyderė labiau vertina patogumą Europos Parlamente ir visai nenori atsiduoti aršiai kovai dėl prezidento posto. Komfortas kartais nustelbia norą kautis. Panašiai buvo ir praėjusiuose prezidento rinkimuose, kai socdemai leido juose dalyvauti Vyteniui Andriukaičiui, nors ir patys netikėjo jo sėkme.
„Klausimas dėl V. Blinkevičiūtės yra labai įdomus. Dėl to, kad man labai įdomu, ar ji dalyvaus tuose rinkimuose. Ir ne tik prezidento. Bet ar ji dalyvaus Europos Parlamento rinkimuose. Šiaip aš jau šiuo metu norėčiau išgirsti V. Blinkevičiūtės atsakymą. Jeigu ji nori dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, tada labai daug klausimų atsiveria – ar ji išvis nori grįžti į nacionalinę politiką?“ – pastebėjo politologė.
Socdemai neabejoja, kad tikras partijos karžygys būtų Juozas Olekas, kuris vardan savo žinomumo būtų pasiruošęs kandidatuoti į prezidentus, bet šis politikas veikiau yra darbštus ir bendraujantis, nei kad populiarus ar telkiantis tautą.
V. Blinkevičiūtė labai gerai „sueitų“, nes ji šiuo metu vadovauja opozicinei partijai, taigi už nieką nėra atsakinga, taip pat ji turi patogią poziciją, kai gali vertinti viską, kas vyksta Lietuvoje, „iš šono“. „Tai gali būti jų kandidatas. Nes ar partija sutiks dar kartą leisti V. Andriukaitį? Aš kiek abejoju. Bet šiuo atveju svarbu, ką galvoja pati V. Blinkevičiūtė“, – sako R. Urbonaitė.
Tuo metu V. Blinkevičiūtės nuotaikos, partiečių teigimu, linksta prie patogumo. „Ši politikė ilgą laiką vengė būti nacionalinėje politikoje ir padėti partijai. Aš ją visada vadinau partijos žvaigžde, kurie šviečia, bet nešildo“, – sako R. Urbonaitė.
Saulius Skvernelis
Šis politikas jau yra įžengęs į prezidento rinkimus iš premjero pozicijų, bet liko trečias ir į antrą turą nepateko. Pats S. Skvernelis mano, kad kortas jam tuomet sumaišė tuometinis bendražygis Ramūnas Karbauskis, nedaug likus iki rinkimų paskelbęs, kad jeigu S. Skvernelis nelaimi rinkimų, valstiečiai žalieji (kai dar nebuvo skilę) traukiasi iš valdžios. Tai buvo grynų gryniausias šantažas. S. Skvernelis ne kartą yra skundęsis, kad toks ėjimas nebuvo su juo derintas.
Paprastai politikai dalyvauti personaliniuose rinkimuose sutinka, jeigu yra garantuoti sėkme arba ją laiko tikėtina, taip pat jeigu tai padeda siekti kitų tikslų, tarkime, didinti žinomumą. Jeigu partija manys, kad jiems labai reikia kandidato prezidento rinkimuose vardan partijos žinomumo, gali būti, kad S. Skvernelis sutiks dalyvauti, bet viską pasvers.
Šis politikas sprendimus dažnai priima ne tada, kai nori, o tada kai juos diktuoja situacija. Pavyzdžiui, jis ne itin norėjo būti premjeru, bet juo tapo, nes daugiau nelabai buvo kam. Nuo valstiečių žaliųjų atsiskyrė tik tada, kai padėtis tapo nevaldoma – jeigu nebūtų buriama atskira frakcija, Seimo nariai būtų pabirę kas sau. Pats iš savęs S. Skvernelis nėra aktyvumo pavyzdys.
Politologė R. Urbonaitė pabrėžia, kad apsisprendžiant, ar dalyvauti prezidento rinkimuose, ne paskutinį vaidmenį vaidins sveikata. Eidamas premjero pareigas S. Skvernelis susirgo onkologine liga, kuri, visa laimė, po gydymo atsitraukė. Sveikatos klausimai be išimties labai svarbūs kiekvienam asmeniui, todėl politikas gali nenorėti dalyvauti tuščiose politinėse diskusijose apie tai, ką darys būdamas prezidentu, kai pusė tų diskusijų yra bevertės, nes prezidentas kartu su Vyriausybe tiesiogiai atsakingas tik už užsienio politiką, teisėjų korpuso formavimą, taip pat skiria kai kurių teisėsaugos institucijų vadovus.
„Manau, kad S. Skvernelis bus tas, kuris labai įsivertins: ar man verta tai daryti? Nes rinkimų kampanija reikalauja daug fizinių pastangų ir psichologinių, jeigu nedalyvauji tik simboliškai“, – sako R. Urbonaitė.
Jeigu S. Skvernelis nutartų nedalyvauti prezidento rinkimuose, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ galėtų kelti kitą kandidatą. Bet jų nėra daug. Virginijus Sinkevičius yra per jaunas ir planuoja normaliai pabaigti savo Europos Komisijos nario kadenciją. R. Urbonaitė sako, kad galbūt partija galėtų kelti Vytautą Baką ar Tomą Tomiliną, bet jie abu nėra itin populiarūs.
Ramūnas Karbauskis arba Aurelijus Veryga
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos gretos aptrupėjo, todėl šiuo metu ryškiausi asmenys partijoje liko jos pirmininkas R. Karbauskis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Veryga. R. Karbauskis šiuo metu nėra Seimo narys, nes nelaimėjus daugumos nusprendė atsisakyti mandato, o A. Veryga ruošiasi dalyvauti Kauno mero rinkimuose, kurie vyks 2023 metų pavasarį.
Pats R. Karbauskis oficialiai nėra išsakęs troškimo dalyvauti prezidento rinkimuose, bet praeityje tokių aspiracijų, nors ir neviešų, būta. „O ką gali žinoti?“, – sakė R. Urbonaitė.
„R. Karbauskis jau bus toks pailsėjęs, Seime jo dar nebus, nes ir dabar nėra, tai visko gali būti. Bet apskritai valstiečių gretos ir rėmėjų gretos aptuštėjo, partija labai stipriai save marginalizuoja ir, man atrodo, kad apskritai R. Karbauskis dažnai sau šaudo į kojas“, – svarstė politologė.
„Bet jis gali tai padaryti, nes partijai reikės dėmesio, reikės matomumo, jis gerai įvaldęs kai kurias technologijas, kurios gali padėti rinkimų kampanijos metu. Taigi aš neatmesčiau to varianto, bet partija yra suradikalėjusi – taip sakydama dar bandau būti politkorektiška. Tas radikalėjimas akivaizdus. Pati retorika yra bloga. Kai tu konstruoji retoriką, skirtą nišinei auditorijai, tai gerai. Bet tu turi suprasti, kad tave girdi daugiau žmonių. Ir jeigu žmonės nuolat mano, kad juos laiko kvailiais, ką sistemiškai daro R. Karbauskis, tai tada jis eliminuoja galimybę pritraukti papildomų rinkėjų“, – teigia R. Urbonaitė.
Dėl A. Verygos nėra aišku, nes jis dalyvaus Kauno mero rinkimuose. Politologė šį politiką vertino kaip geresnį kandidatą prezidento rinkimams, mat jo retorika nėra tokia radikali kaip R. Karbauskio, nors mąstysena, matyt, panaši. „Jeigu dalyvautų A. Veryga, jis galėtų pasiimti ir R. Karbauskio balsus, ir pritraukti šiek tiek kitų balsų. Aš jį matyčiau kaip geresnį variantą, bet nežinia, kuris iš jų labiau nori“, – svarstė politologė.
Ignas Vėgėlė
Koronaviruso pandemijos metu dalyje visuomenės pasitikėjimą įgijo buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Jis išpopuliarėjo metiniame advokatų susirinkime pasakęs kalbą, kurią daugelis suprato kaip nukreiptą prieš įvairius pandeminius ribojimus arba prieš vakcinas nuo koronaviruso, nors pati kalba buvo niuansuota ir negali būti apibūdinama vienareikšmiškai. Šiuo metu I. Vėgėlė nebeina Advokatų tarybos pirmininko pareigų ir viešojoje politikoje nedalyvauja.
Politologė R. Urbonaitė sakė abejojanti, ar I. Vėgėlė galėtų būti stiprus kandidatas prezidento rinkimuose, nes jis asocijuojasi su klausimu, kuris nuėjo į antrą planą – tai yra su pandemija. „Jis yra kovido laikų herojus, bet jeigu kovidas pasitraukia į antrą planą, tada I. Vėgėlė eina su tuo, kas jau nebėra tuo metu aktualu, tai jau praeitis, o rinkėjas balsuoja už ateitį. Čia aš manyčiau būtų didžiausias šio kandidato minusas, nes jis kažkuriuo aspektu būtų praeities kandidatas“, – mano mokslininkė.
Dalia Grybauskaitė
Ši politikė dvi kadencijas iš eilės buvo Lietuvos prezidentė nuo 2009 iki 2019 metų. Konstitucija neleidžia prezidentui eiti pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet leidžia užimti šias pareigas po pertraukos.
D. Grybauskaitė vis dar yra populiari, neina jokių pareigų ir moka mėgautis dėmesiu. Pastaruoju metu buvusi Lietuvos vadovė kartas nuo karto pasisako viešumoje, žodžiais iškaršia kailį Vakarų lyderiams, pasižymi aštria retorika Ukrainą užpuolusios Rusijos atžvilgiu – daliai visuomenės tai labai patinka. Ji atrodo kaip politikė, kuri nevynioją žodžių į vatą, sako tiesą. Tiesiog akivaizdi priešprieša atsargiems, pilkiems biurokratams.
„Aš nuoširdžiai abejoju, kad ji dar kartą tam ryžtųsi. Bet išlaikytas populiarumas, matymas, kaip į kiekvieną pasisakymą reaguoja žiniasklaida, kaip gaudomas kiekvienas jos žodis, gali tapti masalu. Toks žmogus gali suprasti, kad savo populiarumo niekur neišbarstė, kad kai kurie žmonės netgi jaučia jai nostalgiją. Aš, aišku, nustebčiau žmogiškąja prasme, bet, akivaizdu, kad D. Grybauskaitė jaučiasi labai gerai, jaučiasi stipriai, turi pakankamai energijos, niekada nepasižymėjo ambicijų stoka. Ir ji yra žmogus, kuriam reikia veiklos“, – svarstė R. Urbonaitė.
Tačiau čia yra šiokie tokie psichologiniai spąstai. D. Grybauskaitė yra pratusi laimėti. Kažin, ar ji norėtų užbaigti politinę karjerą pralaimėjimu, o tokia galimybė egzistuoja. Būtent pralaimėjimo rizika po daugybės pergalės metų gali ją atbaidyti nuo rinkimų, net jeigu ji apie juos mąsto.
„Ką tai reikštų? Tai reikštų, kad aš baigiu savo politinę karjerą pralaimėjimu prezidento rinkimuose. Ir tai būtų stiprus smūgis. Vien pagalvojimas apie tokią riziką gali būti atbaidantis veiksnys, ypač žinant jos charakterį. Ją visą gyvenimą praktiškai lydėjo laimėjimai, pergalės. O čia yra rizika pralaimėti“, – sako politologė.
