Tomas Viluckas Vyriausybė tariasi, kaip koordinuos pasirengimą Lietuvoje įsivesti bendrąją Europos Sąjungos (ES) valiutą – eurą. Tai suprantama, nes šalies Vyriausybė ir Lietuvos bankas prieš kelias savaites oficialiai paskelbė, kad euro zonos nare Lietuva bandys tapti nuo 2015 metų.
Tarp pasirengimo priemonių randame ir tokį sąrašiuką: suvaldyti infliacijos lygį, derėtis su verslu dėl kainų reguliavimo, informuoti visuomenę apie euro naudą.
Vis dėlto Lietuvai būtini ne per televizorių rodomi propagandiniai filmukai apie euro gėrį, kuriuos apmokėsime iš savo mokesčių, bet rimtos diskusijos dėl šios valiutos. Jos turėtų įgyti kuo didesnį mastą, nes kol kas susidaro įspūdis, kad bendros ES valiutos įvedimas tėra bankininkų, verslininkų ir politikų reikalas. Tamsius piliečius reikia tik įtikinti, koks puikus yra euras.
Neturėtume pamiršti, kad euras tiesiogiai siesis su kiekvienu šalies gyventoju. Todėl niekas labiau negali pakenkti naujos valiutos įvedimui, kaip reiškinys, jog šiuo klausimu kalba vien specialistai. Kol kas eiliniam piliečiui lieka tik niauktis klausantis karštligiškų valdžios vyrų įtikinėjimų, kad euras yra aitvaras, nešantis mūsų namams gerovę ir klestėjimą.
Tik nutylima, kad šis aitvaras neužsuka į namus vien ranka pamojus, o norint jį prisivilioti reikia ką nors paaukoti. Tos aukos – atlyginimų ir pensijų įšaldymas, o įstojus į euro zoną – kainų šuolis bei įmokos į Europos finansinio stabilumo fondą (mažytė Estija į jį jau pervedė 1,9 mlrd. eurų). Pastarasis gelbsti graikus, italus, ispanus. Būtent tai slypi už kalbų apie infliacijos lygį ir derybas su verslu.
Juk tokia infliacija, kokia yra dabar, niekam, išskyrus euro įvedimo strategijai, grėsmės nekelia. Čia ne ta infliacija, kuri verčia nuo sostų vyriausybes. Ši reikštų tik tai, kad lietuviams dar pakaktų pinigų ne vien kasdienei duonai, bet ir sviestui ant jos.
Taigi infliacijos valdymas pasireikš tik itin drastiškomis priemonėmis. Bet ar mums jos būtinos? Ekonomik šiuo metu vos atsigauna po sunkmečio. Skubėjimo įvesti eurą kaina – valstybė įsikiš į natūralius ekonomikos procesus ir nuo to pirmiausia nukentės paprastas žmogus.
Štai čia ir derėtų paklausti to „paprasto piliečio“, ar jis pasiryžęs tokioms aukoms, ar jo ausiai ne absurdiškai vienu metu skamba kalbos apie ekonomikos gerėjimą ir būtinybė dar kelerius metus likti su apkarpytomis algomis ir pensijomis, o vėliau su akimis lyg kukuliai pamačius „europietiškas“ kainas bei uždarbį?
Turėtų nerimauti ir politikai, bet ne dėl savo kėdžių ar postų, o dėl tautos ateities. Jei bus įvykdyti numatyti „aukojimai“, laimės aitvarą eurą pasitinkanti Lietuva bus pensininkų, kurių vidutinė pensija sieks apie 150 eurų, šalis. Sunku patikėti, kad čia liks pakankamai darbingo amžiaus žmonių ir jie nepatrauks į Norvegiją miškų kirsti, nes tai – kraštas, kur dėl euro miražo žmonės neskriaudžiami. Taip ne tik nesusigrąžinsime kadaise šalį palikusių tėvynainių (jų tikrai nesuvilios „ledėjančių atlyginimų“ perspektyva), bet ir neišsaugosime tų, kurie dar neemigruoja ir sukandę dantis laukia, kol ekonomikos gerėjimas pasieks jų kišenes.
Jei reikia kurti strategijas, kurios įtikintų euro nauda, logiškai peršasi išvada, kad jos ir nėra. Tik saujelei bankininkų, verslininkų ir politikų reikalingas aitvaras, kurio šešėlis pridengtų visą šalį.
