Praeitais metais imta rimtai svarstyti, kaip iš esmės pertvarkyti ir pagerinti aukštąjį mokslą, kokia linkme turėtų rutuliotis humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie savaip palaiko visą nacionalinės kultūros sistemą.
Nors jau pasiūlyta mokslo pertvarkos programų, vis dėlto nėra sutarta nei dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, nei dėl ypatingos jų reikšmės globalizacijos sąlygomis.
Pastaruoju metu vis labiau kalbama apie įvairiausias Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą ištikusias krizes – moralinę, dorovinę, demografinę, šeimos ir t. t. Atsižvelgiant į socialinės atskirties kildinamų negatyvių socialinių reiškinių gausą, imama svarstyti, kaip derėtų skatinti visuomenės sanglaudą, kaip priešintis socialinių ryšių irimui, įsivyraujančiai tautos sunykimo tendencijai. Paradoksalu, jog kriziniais vadinami socialiniai reiškiniai rutuliojasi ekonomikos augimo ir eurointegracijos sąlygomis. Vadinasi, ekonomikos plėtra yra „atsiskyrusi“ nuo socialinės plėtros, o gal net ekonomikos plėtra savaip skatina ir negatyvius socialinius reiškinius?
Kultūrinius ir socialinius reiškinius tiria humanitariniai ir socialiniai mokslai. Atrodytų, jog mūsų visuomenės išgyvenami virsmai tiesiog akivaizdžiai rodo, kokia svarbi Lietuvai tų mokslų plėtra. Deja, kol kas stokojama vieningos nuomonės apie jų reikšmę, juolab pagrįstos mokslo politikos. Tad kokia ateitis laukia humanitarinių ir socialinių mokslų?
Pastaruoju metu humanitariniai ir socialiniai mokslai išgyvena sunkius laikus – nepaliaujamai mažėja santykinis finansavimas valstybiniams mokslo tyrimo institutams, kaitaliojami mokslo darbų vertinimo kriterijai, stokojama aiškaus valstybinio požiūrio į šių mokslų svarbą visuomenės savimonei bei sanglaudos stiprinimui, taip pat kultūros saviraidai. Tarp mokslo vadovų bei politikų įsitvirtino ydinga nuostata teigti mokslą esant vieningą, šitaip sulyginant gamtos ir humanitarinius socialinius mokslus. Todėl ir pastariesiems imami taikyti gamtamokslinių mokslų organizavimo bei darbų vertinimo kriterijai.
O juk gamtos mokslai ganėtinai skiriasi nuo humanitarinių ir socialinių mokslų. Pastarųjų tyrimo objektų – visuomenės reiškinių, istorinių įvykių, įvairialypės politinės galios raiškos – neįmanoma išskirti, suobjektinti, tad neįmanoma ir eksperimentiškai patikrinti teorinių įžvalgų bei teiginių. Mūsų mokslo valdininkai skatina tirti „europines“ ar „pasaulines“ problemas, darbus skelbti užsienio spaudoje, pageidautina anglų kalba. Jiems atrodo, jog vien taip galima laiduoti „moksliškumą“. Prieš kurį laiką tik sutelktomis dalies akademinės bendruomenės pastangomis pavyko pasipriešinti mokslo administratorių bandymui humanitarinių ir socialinių mokslų srityje pereiti prie anglų kalbos.
Dalį humanitarinių socialinių mokslų problemų lemia aiškios mokslo politikos gairių stoka ir neapsisprendimas dėl institucinio mokslinių tyrimų modelio. Šiuo metu humanitariniai ir socialiniai tyrinėjimai vykdomi valstybiniuose mokslo tyrimo institutuose ir universitetuose. Mokslas be aiškios ir pagrįstos strategijos buvo reformuojamas verčiant ‚byrėti‘ valstybinius mokslo tyrimo institutus ir šitaip skatinant mokslininkų perėjimą į universitetus. Tiesa, daugelis valstybinių institutų mokslininkų dėstė ir dėsto įvairiuose universitetuose. Tad jau daugelį metų valstybinių institutų mokslininkai dirba neaiškumo dėl ateities, dėl finansavimo bei etatų mažinimo sąlygomis.
Klausimas, reikalingas svarstymo ir aiškios mokslo bendruomenės pozicijos, - kokia įsivaizduojama ateities mokslo tyrimų institucinė struktūra? Galimi keli variantai: a) išlaikoma (bent jau kurį laiką) esama struktūra, didinant tyrimams reikalingą finansavimą ir pertvarkant universitetus taip, kad dėstytojams liktų laiko moksliniam darbui, o profesoriai nebeskaitytų bendrų kursų pradinukams ir būtų aprūpinti asistentais bei moksliniam darbui reikalingomis vietomis; b) stiprinama universitetų mokslo tyrimų bazė bei infrastruktūra, kurios pagrindu universitetai galėtų vėliau integruoti institutų tyrinėjimų kryptis; c) valstybiniams institutams keliamas tikslas gerinti tyrimų kokybę, kad jie galėtų savo srityse tapti priešakiniais mokslo tyrimų institutais.
Svarstant institucinės struktūros ateitį būtina atsižvelgti į vis labiau ryškėjančias įvairialypes sisteminių aukštojo mokslo negalių apraiškas. Tad vargu ar įmanoma greitu laiku universitetuose sukurti prielaidas, leidžiančias ne tik integruoti institutų tyrinėjimų kryptis ir tyrinėjimų sritis, bet ir jas išplėsti.
Mokslo politika humanitarinių ir socialinių mokslų srityje turėtų būti paremta šių mokslų misijos bei šių mokslų atsakomybės Lietuvos visuomenei ir lietuvių tautai supratimu. Humanitariniai socialiniai mokslai būtini Lietuvos visuomenės savimonei ugdyti, nacionalinei kultūrai bei švietimui plėtoti, taip pat jie skatina tokią lietuvių kalbos saviraidą, kuri laiduoja galimybę tinkamai suvokti nepaprastai sparčiai besikeičiantį pasaulį ir savo vietą jame. Be humanitariniuose ir socialiniuose moksluose plėtojamų savivokos, pasaulėvokos ir pasaulėvaizdžio vaizdinių lietuvių kalbai grėstų sunykimas, jos vartojimas apsiribotų tik kasdienio bendravimo sritimi.
Ir mokslininkai, ir mokslo politikai turėtų visokeriopai palaikyti lietuvių kalbą, nes kalba laiduoja ja kalbančios visuomenės ir tautos išlikimą, taip pat kultūrinę kūrybą. Skurdi kalba, vadinasi, skurdus pasaulėvaizdis, skurdi pasaulėvoka, skurdi kultūrinė raiška. O juk vienas esminių mokslo politikos uždavinių – ugdyti apsišvietusią visuomenę, suvokiančią šiuolaikinio mokslo raidą ir gebančią atsakingai pasitelkti naujausius mokslo bei technologijų laimėjimus.
Dera paryškinti dar vieną humanitarinių ir socialinių mokslų svarbos aspektą. Šiuolaikiniame, sparčios technologijos raidos keičiamame ir globalizaciniais ryšiais susisaistančiame pasaulyje žmogui tenka vis didesnė atsakomybė už savo ir pasaulio ateitį, už technologinių laimėjimų panaudojimo pasekmes. Toji atsakomybė aktualizuoja įvairialypę etinę įvairių mokslų problematiką, taip pat gėrio ir blogio svarstymus. Ne gamtos, o humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai tiria esminius globalizacinius vyksmus bei jų keliamus iššūkius nacionalinėms bendruomenėms, taip pat įvairiausių atskirties pavidalų, skurdo, kultūrų bendravimo, istorinio pažinimo, tarptautinių santykių, pasaulinio terorizmo grėsmės problemas. Tarp esminių yra ir tos problemas, kurias žmonijai bei įvairioms bendruomenėms kelia pati gamtos mokslų bei technologijų raida, jų naujausių laimėjimų taikymas.
