Šeštadienį būriai klaipėdiečių, nešinų gėlėmis, traukė į Skulptūrų parko pašonėje esančias Karių kapines – paminėti 64-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių.
Norinčiųjų pasisakyti iš tribūnos netrūko. Dalyvius sveikino gausus valdžios atstovų bei visuomeninių organizacijų narių būrys: Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, Miesto tarybos nariai, tautinių organizacijų nariai ir t. t., kalbėję apie vieningumą, bendrą įvairių tautų praeitį ir ateitį, pagarbą protėviams.
Aikštę užtvindė įvairiausio amžiaus žmonės. Tiesa, veteranų antpečių minioje kasmet šią dieną matyti vis mažiau – nenumaldomai bėgantis laikas retina jų gretas. Tačiau minėjime dalyvavę nuožmaus karo dalyviai buvo apgaubti dėmesiu.
„Jau treti metai kiekvienąkart atėjęs į šį minėjimą jus čia sutinku ir jums dovanoju gėlių“, – priėjęs veteraną sveikino jaunas vyras. „Šit kaip, malonu, bet aš jūsų neprisimenu“, - nuoširdžiai prisipažino buvęs karys. Nieko keista – pokalbį su 85-erių kapitonu Nikolajumi Irsinu nuolat pertraukdavo sveikintojai: prie uniformuoto senjoro ordinais nusagstyta krūtine plūste plūdo vaikai, paaugliai, vyrai ir moterys su gėlėmis bei sveikinimais.
N. Irsinas gimė ir augo Šiaurės Kaukaze, vargingoje keturių vaikų šeimoje. Prisiminė, kad jaunystėje su liūdesiu ir nerimu galvojo apie ateitį – šeimos galvai patekus į represijų mėsmalę, ant sūnaus studijų ir darbo perspektyvų buvo padėtas kryžius. „Mokykloje gavau siaubingą atestatą“, – nusipurtė. Tačiau viską aukštyn kojomis apvertė karas. Į frontą Nikolajus išėjo būdamas 17-os – anuomet niekas nebežiūrėjo, kad nepilnametis.
„Man buvo prašauta krūtinė, koja, – vardijo vyras. – O po karo peršvietė plaučius ir juose aptiko sprogmens skeveldrą. Tapau karo invalidas. Tada prisiminiau, kad sykį, dar karo pradžioje, žengiant atakon, buvau pajutęs, lyg į nugarą koks akmenukas būtų įsmigęs. Paskaudėjo ir praėjo. O, pasirodo, liko viduje visam laikui.“
Žygių nublokštas į Klaipėdą, čia N. Irsinas su žmona užaugino du vaikus, tris vaikaičius. Dabar jau džiaugiasi proanūkiu. Žinių troškimo genamas, 35-erių įstojo neakivaizdžiai studijuoti Karo akademijon – ligi tol savo svajonės negalėjo įgyvendinti dėl akylos represuotųjų kontrolės. Ir tapo pirmūnas. Geriausiu savo gyvenimo etapu vadina 14 metų, kuriuos dirbo karinio ugdymo vadovu vienoje uostamiesčio mokyklų. „Jaučiausi reikalingas, vertinamas, esantis savo vietoje“, – didžiuodamasis prisiminė.
„Kai 1992-aisiais Klaipėdoje įsikūrė veteranų organizacija, mūsų buvo arti 2000, o dabar – mažiau nei 500. Manau, svarbiausia, jog praėjome karo ugnį ir likome gyvi. O kad iki šiol gyvenu, manau, kalta mano meilė gamtai. Esu medžiotojas, žvejys, grybautojas, sodininkas. Dabar galvoju, kad gamtos artumas daug suteikia. Gyvenimą baigsiu pakilia gaida – jis nepraėjo veltui“, – ilgaamžiškumo paslaptimis dalijosi žvalus vyras.
Valerija Lebedeva
