Gintarė VALUCKYTĖ
Šiemet sodybas, pievas, miškus užplūdo grambuoliai, liaudyje vadinami karkvabaliais. Ūždami vabalai būriais aplimpa medžius, graužia jų lapus ir sunkiai leidžiasi naikinami. Gamtininkai aiškina, kad kenkėjai – ne suaugę skraiduoliai, o jų lervos.
Galima rinkti ir nugnybti galvą
Gamtininkas, Šiaulių universiteto Gamtos muziejaus įkūrėjas Stasys Gliaudys aiškino, jog šiemet masiškai skraido karkvabaliai, nes iš lervų išsivystė vabzdžiai. Anot gamtininko, šis antplūdis kartojasi maždaug kas ketverius metus – tiek trunka karkvabalių vystymosi ciklas: nuo kiaušinėlių iki lervos, lėliukės ir suaugusio karkvabalio.
„Dabar jie maitinasi, vasaros pabaigoje sudės kiaušinėlius ir tuo viskas užsibaigs“, – ramino gamtininkas.
Suaugę karkvabaliai minta medžių lapais. Pačiais karkvabaliais minta paukščiai, ypač daug jų sunaikina kirai.
Kaip žmogui apsiginti nuo šių vabalų?
„Skraidančius karkvabalius naikinti sunku. Masinio naikinimo priemonės nėra. Jeigu medžiai aplipę karkvabaliais, galima juos rinkti rankomis, suspausti galvą ir išmesti. Tada skruzdėlės ir paukščiai juos sunaudos kaip maistą“, – patarė S. Gliaudys.
Kai kas ir valgo
Gamtininkas sako, kad karkvabalių žmogui bijoti nereikia, galima liesti rankomis, nes jie visiškai nepavojingi: nesikandžioja, ligų neplatina.
Jis sakė, kad vabalus galima naudoti maistui – kaip kai kurios Afrikos arba Azijos tautos.
„Karkvabalius galima ant keptuvės paskrudinti su prieskoniais, nulupus jų viršutinę dalį, nes ji sunkiai virškinama. Tada būsime labai modernūs – juk dabar ieškome modernizmo“, – šypsojosi gamtininkas.
Pats S. Gliaudys skrudintų karkvabalių sakė neragavęs, nes nėra linkęs į modernizmą.
Lervos – didžiausios niokotojos
Lietuvoje labiausiai paplitę paprastieji grambuoliai veisiasi pievose, daržuose. Jų lervas, stambius, baltus kirminus, rudomis galvomis, galima rasti, pavyzdžiui, kasant bulves. Miškiniai grambuoliai veisiasi miškuose. Lervos padaro daugiau žalos negu suaugę karkvabaliai, nes minta augalų šaknimis.
S. Gliaudys sako, kad lervos ypač kenkia sodinukams – nugraužus eglaičių, pušaičių šaknis, jos nudžiūsta. Anot gamtininko, lervos yra tikras skanumynas paukščiams, tačiau jos iš žemės neišlenda, todėl jiems sunku jas surasti.
Sodinukų šaknis apsaugoti reikėtų prieš sodinant jas pamirkius į specialią pesticidų turinčią masę.
Šiaulių miškų lervos nesiaubia
Šiaulių urėdijos urėdas Stasys Pališkis sakė, kad suaugę karkvabaliai problemų nekelia: yra ir kitų vabalų, kurie masiškai graužia medžių lapus.
Daugiau bėdų, anot jo, gali atsirasti po 2-3 metų, kai priaugs iš šiemetinių karkvabalių sudėtų kiaušinėlių išsiritusios lervos. Jų buvimo žemėje laikas priklauso nuo oro sąlygų, o padaryta žala – nuo jų dydžio. Kuo palankesnės sąlygos, tuo greičiau jos užauga, o kuo didesnės lervos, tuo daugiau graužia.
„Žemėje tas baltas kirminas išsirausia griovelį, suranda šaknis ir jas nugraužia. Ypač daug jų – dirbamoje žemėje. Labai mėgsta pušies želdinius“, – sakė urėdas.
Anot S. Pališkio, Šiaulių miškų urėdijos žemė karkvabalių lervoms veistis nepalanki: ji sunki ir drėgna, o karkvabalių lervos gyvena ten, kur smėlynai, sausesnės vietos.
Urėdijos daigyne-medelyne buvo užsiveisę karkvabalio lervų, kurios ten pateko su kompostu iš ūkininkų. Tačiau bedirbant, jos išnyko savaime.
Urėdas aiškino, kad pagrindinis ženklas, jog pievoje veisiasi karkvabalių lervos, – kurmių išrausta žemė. Nors niekam nepatinka kurmių išverstos pievos, tačiau jie yra pagrindiniai kovotojai su vabalais: „Gyvūnai gamtoje patys viską sutvarko.“
