Apie karalienės Mortos gyvenimą, įtaką karaliui Mindaugui ir priimamiems politiniams sprendimams, karalių galimą meilės ryšį kalbamės su istorijos profesoriumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Rimvydu Petrausku.
Ar Morta galėjo daryti įtaką Mindaugui ir jo politiniams sprendimams? – klausiu prof. Rimvydo Petrausko.
Tyla šaltiniuose apie viduramžių karalienes, valdovų žmonas, didžiąsias kunigaikštienes paprastai atspindi jų realią įtaką politiniams sprendimams. Šiuo atveju Morta iškyla kaip išimtis Lietuvos istorijoje, nes apie jokią kitą, iki pat beveik Barboros Radvilaitės, Lietuvos valdovę neturime tiek daug žinių kaip apie ją. Ir šis žinojimas parodo Mortos įtaką ir asmeniškai Mindaugui ir, aišku, to meto Lietuvos gyvenime.
Be to, kalbant apie Mortą svarbu akcentuoti tą dalyką, kad ją ir Mindaugą tikrai siejo artimas emocinis ryšys. Betarpiškų šaltinių mes neturime, jokios išlikusios korespondencijos ir panašiai nėra, apie viską galime spręsti iš vieno šaltinio – eiliuotos Livonijos kronikos, tačiau pats kronikos informatorius veikiausiai buvo Mortos nuodėmklausys. Į Lietuvą, Mortai priėmus krikštą, atvyko vokiečių ordino iš Livonijos dvasininkai ir vienas aptarnaujančių dvasininkų – Mortos nuodėmklausys Zivertas, kuris ir buvo žinių šaltinis iš Mindaugo dvaro.
Eiliuotoji Livonijos kronika tarsi atveria to meto santykių paveikslą ir Morta ten iškyla kaip žmogus, su kuriuo Mindaugas nuolat tarėsi dėl priimamų sprendimų. Aišku, karalienė Mortą atspindi ir tokių dviejų partijų, Mindaugo aplinkoje konkuravusių, vieną pusę – prokrikščionišką grupuotę. Kronikoje perteikti keli dialogai, kur Morta aiškiai pasisako už tai, kad Mindaugas toliau palaikytų gerus santykius su krikščionimis, su Livonijos ordinu, ir atsispirtų kitos grupuotės vadovo kunigaikščio Treniotos įkalbinėjimams pradėti karą su krikščionimis.
Taigi, tokio pobūdžio dialogo, tarimosi tarp valdovų – vyro ir moters, – daugiau nieko panašaus Lietuvos istorijoje neturime.
Mindaugo krikštas – ar Morta turėjo tam įtakos?
Mindaugo krikštas labiau politinis sprendimas, bet, kitas dalykas, – žinome iš įvairių šalių istorijos pavyzdžių, kad kilmingos moterys greičiau priima naujas intelektualines naujoves įskaitant naujas tikėjimo tiesas. Iš daugelio naujakrikštų valstybių: Skandinavijoje, kitose vidurio Europos šalyse, matyti, kad valdovų žmonos, karalienės, būdavo tos, kurios daug greičiau priimdavo naują tikėjimą. Ir šis moterų kelias ankstyvojoje christianizacijoje – labai labai svarbus, o Morta, šiuo atveju, iškyla kaip lietuviškas tokio tipo moters karalienės pavyzdys.
Labai charakteringas vardas – Morta – krikščioniškas vardas, o Mindaugo krikščioniško vardo mes net nežinome, galbūt tai tėra atsitiktinumas, bet labai atspindi Mortos krikščionišką savimonę.
Meilės ryšys tarp Mindaugo ir Mortos, ar jo būta judviejų santykiuose?
Visuma šaltinių leidžia teigti, kad juos siejo kažkoks gilesnis emocinis ryšys, kuris nebūtinai būdingas karalių šeimoms. Vis tik tuo metu būdavo dinastinės santuokos, dažnai iš anksto suplanuojamos, ir, visų pirma, pasirinkti partnerę būdavo politiniai socialiniai sprendimai tiek karalių, tiek kitų kilmingųjų šeimose.
Šiuo atveju, abiems tai buvo antra santuoka, įdomus papildomas dalykas – tai buvo tikrai jau subrendusių žmonių santuoka. Galima būtų galvoti, kad čia asmeniniai motyvai, bet mes, aišku, jokių žinių neturime kaip kilo šios santuokos idėja, tačiau vėlesnės žinios apie jų artimą bendravimą: Mindaugas dalijosi su žmona politinėmis problemomis, tikėjosi jos patarimų, – visa tai leidžia manyti, kad tarp jų buvo glaudus emocinis ryšys.
Dar labai svarbu tai, kad santuoką sutvirtino sūnų – numatytų sosto paveldėtojų gimimas, o Mortos mirtis, iš dalies, vėliau nulėmė ir Mindaugo tragediją. Morta paprašė Mindaugo paimti jos seserį globoti jų dar mažamečius vaikus, nors sesuo buvo ištekėjusi už kunigaikščio Daumanto, – ir tai, kad Mindaugas įvykdė šitą sprendimą, lėmė, jog Daumantas dalyvavo sąmoksle prieš jį. Visai jau asmeniškas susidūrimas.
Ar istorikai svarsto, kas būtų, jei Mindaugas būtų paklausęs Mortos patarimo nepasitikėti Treniota, kuris vėliau dalyvavo nužudant Mindaugą ir jo sūnūs?
Galbūt čia reiktų kalbėti, kad, viena vertus, jei Mindaugui būtų pavykę numatyti galimų maištininkų kėslus ir kartu geriau įtvirtinti to meto krikščionybę – tuo pačiu ir karalystės statusą, nors popiežius jau buvo leidęs vainikuoti iš anksto Mindaugo sūnų būsimuoju karaliumi, o istorijoje labai svarbus dalykas – tęstinumas, taigi gavo leidimą, gavo karalystės rangą, ir jeigu būtų Mindaugo dinastijos antra, trečia karta – Lietuva galėjo tapti visiškai tiems laikams tipiška Europos krikščioniška karalyste ir tokia likti.
O štai 10 metų po Mindaugo karūnacijos, prieš tai dar Morta miršta, viena po kitos seka Mindaugo šeimai ir to meto Lietuvos istorijai tokie lemtingi dalykai: Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuonys nužudomi, karališka dinastinė linija dingsta. Tačiau labai svarbu tai, kad Mindaugo įtvirtinta valdymo forma monarchija – svarbiausias Mindaugo kūrinys – išliko, valstybė išliko ir vėlesni pretendentai, jei jau konkuravo, visų pirma, – dėl suvienytos valstybės sosto, o ne siekė tą valstybę sudraskyti į atskirus gabalus, bet, kita vertus, Lietuva jau nebegavo tokio patvirtinto karalystės rango vėliau. Nors Vytautas siekė, bet nesėkmingai.
Jei alternatyviai galimas kas būtų, jeigu būtų pavykę Mindaugo šeimai užsitikrinti Lietuvos tęstinumą, – tai, manau, Lietuvos istorija būtų kiek kitaip galbūt pakrypusi.
