Kapų tvarkymo įpročius keičia emigracija

Prieš lapkričio pirmąją ar­ti­mie­ji skubėjo į ka­pi­nes, dar­bo pa­dau­gė­jo ir ka­pų tvar­ky­mo įmo­nėms. Ak­men­ka­liai pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės dau­giau pi­ni­gų ski­ria mi­ru­sių­jų ka­pams ne­gu vai­kų moks­lams. Et­no­lo­go pro­fe­so­riaus Li­ber­to Klim­kos nuo­mo­ne, žmo­nių rū­pes­tis ka­pais yra per­dė­tas.

Pa­mink­lai ma­žė­ja

Ser­ge­jus Gu­ze­je­vas, ka­pų tvar­ky­mu už­sii­man­čios įmo­nės sa­vi­nin­kas, sa­ko, kad pi­ni­gų ka­pams žmo­nės iš­lei­džia vis dau­giau.

„Palyginti su ki­to­mis ša­li­mis, lie­tu­viai dau­giau in­ves­tuo­ja į mi­ru­sio­jo ka­pą nei į vai­kų atei­tį, moks­lą. Pa­ra­dok­sas – kol žmo­gus gy­vas, nie­ko ne­da­ro, o kai mi­rė, ta­da pra­de­da rū­pin­tis,“ – sa­kė S. Gu­ze­je­vas.

Anot S. Gu­ze­je­vo, žmo­nės da­bar sta­to kuo ma­žes­nius, kuk­les­nius ir gra­žes­nius pa­mink­lus. Ka­pi­nė­se ma­žė­ja gre­mėz­diš­kų ant­ka­pių.

Ka­dan­gi daug žmo­nių emig­ra­vę, pa­sta­rai­siais me­tais ant ka­po ne­be­so­di­na gė­lių, o už­den­gia gra­ni­tu ar skal­de­le, kad prie­žiū­ros reik­tų kuo ma­žiau.

Vers­li­nin­ko tei­gi­mu, ve­lio­nių po­rtre­tų ant pa­mink­lų jau ka­la­ma re­čiau, nes sun­ku su­ras­ti ge­rai ka­lan­čių me­ni­nin­kų. Tu­rin­tys dau­giau pi­ni­gų ga­li pa­si­nau­do­ti nau­ja tech­no­lo­gi­ja ir at­vaiz­dą kal­ti spe­cia­lio­mis stak­lė­mis.

Re­čiau sta­to­mi ir suo­liu­kai ša­lia ka­po. Tarp jau­ni­mo tai ne­po­pu­lia­ru, o pa­gy­ve­nę žmo­nės suo­liu­kus sta­to ne­be ant ta­ke­lio, o ka­po te­ri­to­ri­jo­je, nes su­griež­tė­jo ka­pų tvar­ky­mo tai­syk­lės.

Kal­da­vo žu­vis, bi­tes, au­to­mo­bi­lius

Ak­men­ka­lys Dai­nius Vil­čins­kas, vi­są gy­ve­ni­mą ver­tę­sis pa­mink­lų ga­my­ba, sa­kė prieš lapk­ri­čio pir­mą­ją ga­vęs ypač bran­gų už­sa­ky­mą.

Anot D. Vil­čins­ko, kiek­vie­nas no­ri iš­si­skir­ti. Žmo­nės atei­na su sa­vo brė­ži­niais ar­ba ren­ka­si iš jau pa­ga­min­tų pa­mink­lų.

„Yra ir to­kių, ku­rie pa­mink­lą sta­to iš rei­ka­lo, nes bi­jo ar­ti­mų­jų ap­kal­bų – pa­li­ki­mą ga­vo, o spau­džia cen­tą,“ – sa­kė jis.

Pa­mink­lams ga­min­ti jis nau­do­ja ak­me­nį, parvež­tą iš Ru­si­jos, Suo­mi­jos, Šve­di­jos. Ir Lie­tu­vo­je, lau­kuo­se, kar­tais ran­da tin­ka­mą ak­me­nį, bet dau­ge­lis bū­na su­trū­ki­nė­ję nuo žai­bo.

D. Vil­čins­ko klien­tas pa­sa­ko­jo pir­kęs ki­nišką pa­mink­lą, ku­ris po tri­jų me­tų iš juo­do ta­po ža­lias.

Po­pu­lia­riau­sia ka­pą deng­ti juo­du ak­me­niu, nors pa­si­tai­ko ir lau­ki­nių mar­gų lie­tu­viš­kų ak­me­nė­lių.

Į ma­dą atė­jo mi­ru­sio­jo var­do ir pa­var­dės, gi­mi­mo ir mi­ri­mo me­tų ka­li­mas bron­zi­nė­mis ar­ba me­ta­lo spal­vos rai­dė­mis.

Anks­čiau D. Vil­čins­kas kal­da­vo po­rtre­tus, da­bar jau nie­kas neuž­sa­ko.

Port­re­tai esą po­pu­lia­res­ni Lat­vi­jo­je. Lat­viams ant pa­mink­lų jis kal­da­vo vaiz­dus, su­si­ju­sius su mi­ru­siuo­ju. Žve­jui – žu­ve­les ir meš­ke­rę, bi­ti­nin­kui – bi­tes, žu­vu­siam au­toa­va­ri­jo­je – au­to­mo­bi­lį.

Pas D. Vil­čins­ką žmo­nės už­sa­ko ir skulp­tū­rų – daž­niau­siai an­ge­liu­kų, šven­tų­jų.

Jo žo­džiais, pra­ban­gius pa­mink­lus sta­to tie, kas tu­ri pi­ni­gų, ar­ba iš di­de­lės mei­lės: „Pa­vyz­džiui, ma­žam vai­ke­liui kaip pa­sku­ti­nę įam­ži­ni­mo do­va­ną.“

Atei­ty­je – kre­ma­vi­mas

Et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka sa­ko, kad ka­pų prie­žiū­ra Lie­tu­vo­je yra per­dė­ta.

„Taip mes kom­pen­suo­ja­me mei­lės sto­ką, ku­rios trū­ko gy­vam žmo­gui? Ko­dėl ta­da sta­tom di­džiu­lį ant­ka­pį, gė­lių dar­že­lį? Tai yra ne­sko­nin­ga ir net ne­sma­gu žiū­rė­ti“, – sa­ko L. Klim­ka.

Pro­fe­so­rius sa­kė žvel­gian­tis mi­to­lo­giš­kai: „Kuo la­biau no­rim už­ri­tin­ti ak­me­nį ant ka­po, tuo la­biau no­ri­me už­mirš­ti sa­vo ar­ti­mui pa­da­ry­tas skriau­das, ku­rias jam pa­da­rėm gy­vam esant.“

L. Klim­ka pri­me­na, kad kai­me žmo­nės pa­sta­ty­da­vo vie­ną kry­žių vi­sai šei­mai. Kai šis su­pū­da­vo, pa­sta­ty­da­vo nau­ją, o se­ną­jį su­de­gin­da­vo ka­pi­nių lau­že.

Ant ka­po pa­so­din­da­vo bi­jū­ną, die­me­dį ar ki­tą dau­gia­me­tį au­ga­lą. Kai­mo žmo­gui ne­bū­da­vę ka­da laks­ty­ti į ka­pų dar­že­lį lais­ty­ti gė­lių.

Anot pro­fe­so­riaus, ka­pai ta­po per­dė­tai pri­žiū­ri­mi, kai žmo­nės at­si­ve­žė se­nus tė­vus gy­ven­ti į mies­tą. Vie­nam iš jų nu­mi­rus, ki­tas lan­ko, tvar­ko jo ka­pą, ne­tu­rė­da­mas ką veik­ti.

L. Klim­ka sa­ko, kad ka­pams per­dė­tai daug dė­me­sio ski­ria­me ir to­dėl, kad pa­si­da­rė­me tur­tin­ges­ni ir ne­ži­no­me, kur tuos pi­ni­gus dė­ti.

„Blo­gas pa­vyz­dys už­kre­čia, o san­tū­rus ne­ran­da vi­suo­me­nė­je pri­ta­ri­mo,“ – tei­gia pro­fe­so­rius. Pa­vyz­džiu jis pa­tei­kia liu­te­ro­nus ar­ba re­for­ma­tus, kur ir gar­sūs žmo­nės lai­do­ja­mi kuk­liai, ne­si­di­džiuo­ja­ma vie­nas prieš ki­tą pa­mink­lais.

L. Klim­ka re­to­riš­kai klau­sia, ar bū­ti­na prie ka­po Vė­li­nių die­ną sto­vė­ti ar­ti­mo­jo gar­bės sar­gy­bo­je. Vi­siems sku­bant į ka­pi­nes, ky­la au­to­mo­bi­lių spūs­tys, ava­ri­jos.

Pro­fe­so­riaus nuo­mo­ne, dėl pa­to­gu­mo ir vie­tos ka­pi­nė­se trū­ku­mo atei­ty­je Lie­tu­va vėl pe­reis prie kre­ma­vi­mo pa­pro­čio. Ka­ta­li­kų baž­ny­čia tam jau ne­prieš­ta­rau­ja, nes pri­si­ke­lia sie­la, o ne kū­nas. Pa­sak L. Klim­kos, Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je du kar­tus be­veik po tūks­tant­me­tį bu­vęs mi­ru­sių­jų de­gi­ni­mo pa­pro­tys.

Gintarė VALUCKYTĖ