Apie tai, kas TS-LKD partijoje buvo padaryta ne taip ir kaip keisis partijos politinis kursas, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo kandidatai į partijos pirmininko postą Laurynas Kasčiūnas ir Arvydas Anušauskas.
Buvusi premjerė Ingrida Šimonytė priešrinkiminės kampanijos metu sakė, kad pas žmones nekalėdos. Kaip manote, ar tam tikri veiksmai ir pasakyti žodžiai skatina žmones manyti, kad konservatorių partija yra labiau miestų elito partija ir su regionais neturi nieko bendro?
A. Anušauskas: Partijos urbanizacija yra įvykęs faktas ir Lietuvoje tai yra natūralu. Du trečdaliai gyventojų gyvena miestuose. Mūsų atveju mes 70 proc. balsų surenkame miestuose.
Atrodo, trečdalis Lietuvos yra nedidelė dalis, lyginant su dviem trečdaliais, bet vis dėlto tai yra tie žmonės, kurie irgi turi savo darbotvarkę, irgi turi savo politines simpatijas ir antipatijas. Mums reikia su jais dirbti daugiau. Aš nekalbu apie kalėdojimą – tiesiog apie konkretų darbą.
2023 m. vienas jūsų partijos skyrius atsiribojo nuo Vilniaus konservatorių sakydamas, kad su jais neturi nieko bendro. Kas čia atsitiko? Ar Raseinių politikai aiškiai suvokė, kad nenori tokios politikos, kokia yra vykdoma Vilniuje?
Čia šiek tiek išimta iš konteksto. Buvo toks reklamos modelis panaudotas, kad skyrius turi savo poziciją bent jau tame rajone, atsiriboja nuo Vilniaus pozicijos. Bet, žinokit, kai vyksta savivaldos rinkimai, ten būna tokių dalykų. Tai rodo, kad partijoje diskusijos reikėjo daugiau.
Jeigu partijos viduje taip yra, tai ką šnekėti apie nepartinius žmones. Girdime, ką žmonės sako iš mažesnių miestų: jie sako, kad konservatorių partijos viršūnės negirdi, kaip gyvena žmonės provincijoje.
L. Kasčiūnas: Kalbant fundamentaliai apie regionų politiką ir apie žmonių savijautą, jų socialinę-ekonominę būklę – iš tikrųjų pažiūrėjus Lietuvos žemėlapį pagal apskritis, pagal jų ekonominius rodiklius, Lietuva susiskirsto.
Vilnius, tai realiai jau Prancūzija. Kaunas, Klaipėda – Portugalija. Šiaurė – jau einam į Rumunijos lygį, pietūs dar žemiau. Kitaip tariant, turime nemažą netolygumą. Jis nėra nieko naujo, nes taip yra daugelyje Vakarų valstybių.
Vokietijos krikščionys demokratai gauna kaimiškose apygardose 60 proc. balsų. Ten socialdemokratai skundžiasi, kad daro viską, bet žmonės vis tiek balsuoja už krikščionis demokratus.
Visa tai galima pakeisti, tokią socialios rinkos ekonomiką, kur duodi laisvę veikti, užsidirbti, bet kartu atjauti ir silpnesnius, trauki juos iš skurdo rato – tokia politika gali suveikti ir čia. Tikrai neabejoju, kad gali rasti raktą ir į regionų žmonių širdis.
Problema yra tokia, kad vaikas, gimęs toliau nuo Vilniaus, neturėtų patekti į skurdo ratą, jis turėtų gauti galimybę iš to skurdo rato pakilti ir gauti lygiai tokias pat išsilavinimo galimybes kaip ir vaikas, gimęs didmiestyje. Štai, apie ką reikia kalbėti, kai kalbame apie regioninę politiką. Čia yra daug galvosūkių, ką privalome išspręsti, be jokios abejonės.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
