kad Rusijoje ji buvo ištekėjusi ir vadinosi Serafima Semionovna Veržbilovska, o sūnus ne Balandis, bet Volodia?

Toks buvo laikmetis bet poetė ji buvo nuostabi

nejaugi šita primityvi kaimietės rašliava verta premijos?

šitie pedofilai pervadintų net pedofiliją, kad galėtų laisvai prievartauti vaikus.

Ir kas baisiausia: link to ir einama.

Tuo tarpu moksliniai faktai rodo, kad vaiko išprievartavimas yra vienas iš būdų ,pagaminti' sociopatus.

X aktualu tiems, kam rūpi vaikų ir žmonijos ateitis (video):

,,EXCLUSIVE: Meet the Journalist Who EXPOSED Brigitte Macron | Candace Ep 56''.

Salomėja Nėris
Poema apie Staliną

Maskva. 1940 m.

Kruvinas slibinas karo
Šliaužia miestais, lauku.
Upėmis liejas „už carą“
Kraujas liaudies vaikų.

Caras nuo sosto jau ritas...
Daug kraugerių nudardės.
Aušta revoliucijos rytas,
Saulė raudonai žydės.

Ir vėtros raudonos sukaukia,
Ir vėliavos plakas raudonos,
Ir kraujas kraujo šaukia,
Kaip išbadėjęs duonos.

Liaudis nūnai šeimininkė,
Trūko vergijos ryšiai.
Nešini saule, palinkę
Pareina ir mūs knygnešiai

Saulė ta Lenino – Stalino
Visai žmonijai šviesi.
Budeliai plėšrūs apkalino
Saulę juodžiausiam rūsy.

Slibinas kyla iš naujo. –
Jo devintoji galva
Siurbia liaudies kraują,
Dejuoja Lietuva.

Ir Lietuva pavirto
Kapais, kalėjimu.
Surištos rankos tvirtos
Klaikiu tylėjimu.

Gimtoji žemė glaudžia
Sušaudytus vaikus.
Ir dainos liūdnos, skaudžios
Nuaidi per laukus.

O laisvė netoli taip –
Tik suplasnot sparnais...
Ten mūsų akys klysta
Rytais ir vakarais.

Bet pikti ponai draudžia
Į šalį tą žiūrėt.
Ir dar skaudžiau prispaudžia
Jų letena žiauri

Apsitvėrė savo daržą
Sutrūnijusiais žiogreliais,
Jie galingai liaudžiai varžo
Žengt į platų viešą kelią.

Ten didvyrių kelias, kovotojų kelias!
Ir Stalino vardas puikus,
Ten žadina žygiui, laimėjimui kelia
Laisvuosius Sovietų vaikus.

Valia jo plieninė, ir protas plieninis,
O žvilgsnis maloniai smagus.
Ir myli draugai jį, ir myli jį minios,
Ir myli kiekvienas žmogus.

Juk Stalinas išlaužė
Plačiai duris į saulę –
Neilgai teks mums šliaužiot
Supuvusiam pasauly.

Ten mūsų akys klysta
Rytais ir vakarais...
Juk laisvė netoli taip
Tik suplasnot sparnais.

Plieninis vardas Stalino
Sugriaudėjo perkūnais.
Ir tie, šunim kur skalino,
Per vienas kitą griūna.

Jau laisvės girdime garsus. –
Mokėsime ją saugot!
Mums vardas Stalino šviesus –
Kaip tikro tėvo, draugo.

Kalėjimai atsiduso trankiai, -
Laisve kvėpuoja draugai.
Laisvos mintys, laisvos rankos,
Su šaknimis grius vargai.

Gana! Tos gėdos tau pakanka
Prieš niekšų gaują besižemint:
Štai, imki mūsų tvirtą ranką
Ir kelkis, mylimoji žeme!

Prabilo žemė, - net baisu –
Ilgai, ilgai tylėjusi.
O kiek balsų, jaunų balsų,
Pogrindžiuos kalėjusių!

Jo vardas plienas! Dievaži,
Jam visa žemė lenkiasi, -
Ta žemė nuostabiai graži,
Siurbėles nutrenkusi.

Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.

Labai gerai, kad dabar, matomai, NĖRA puikių poetų, kompozitorių, aktorių (ir kino studijos nebėr..), o jei kas ir yra tai iš sovietmečio.. Gerai, kad nėra kam paminklų statyt, o tai po metų 30-40 reiktų viską griaut, verst į šiukšlyną.

kažkokie šliužai vadovauja desovietizacijai

Puiki poetė .. tai gal ir upę Nėris pervadinkim

Seniai reikėjo pakeisti ir griauti paminklus