Tėvas yra smurtaujantis pabaisa, nuo kurio moterį su vaikais turi ginti valstybė, arba minkštakūnis pilvotas kvailys, iš kurio galima pasijuokti – regis toks tėvo įvaizdis vyrauja šiandieninėje žiniasklaidoje ir masinėje kultūroje. Beje, Britanijoje neseniai atlikta apklausa parodė, kad viena iš dešimties moterų vietoj konkretaus tėvo renkasi spermos banką. Šiuolaikinėj visuomenėj normalaus vaidmens tėvui nepalikta – jis arba nevykėlis, arba tuščia vieta.
Nežinau, ar Anglija.lt skaitytojams teko matyti vaiko gimimo liudijimą, kuriame grafa, kur turėtų būti įrašyti tėvo duomenys, palikta tuščia. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Anglijoje tai normali praktika – jei motina, nesvarbu dėl kokių priežasčių, nenori nurodyti tėvo duomenų, ji tam turi neginčijamą teisę.
Įdomu, kaip būtų, jeigu vaiką registruojantis tėvas (užregistruoti gimimą gali ir vienas iš tėvų) sumanytų nenurodyti motinos duomenų? Spėju, kad toks atvejis būtų neįmanomas, ir, mano galva, labai vertas lygių galimybių kontrolierių dėmesio.
Kaip bebūtų, tvarka šiuo metu tokia, kad tėvas gali ir neegzistuoti. Anglijoje tam sudaromos visos sąlygos – vienišas motinas valstybė remia daug labiau nei gyvenančias poroje. Vieniša motina yra įsivaizduojama kaip auka, kuri ne pasirinko vienišą mamystę, o buvo įstumta į tokią situaciją, ir todėl reikia jai padėti ir globoti. Šiuo metu tokių vienišų "mamų-aukų" šeimose JK auga beveik 2 milijonai vaikų. Ir tas skaičius kasmet didėja.
Vieną iš tradicinių tėvo funkcijų – uždirbti šeimai duoną - sėkmingai perėmė valstybė, be išlygų remianti vienišas mamas. Vienišus tėčius – irgi, jei tokių pasitaiko; Britanijoje jų ne daugiau nei 8 procentai. Kita tradicinė tėvo funkcija – taisyklių nustatymo bei vertybių perdavimo irgi nunyko; bet kokių malonumus apribojančių taisyklių šiuolaikinis jaunimas kratyte kratosi, o apie vertybes neverta ir kalbėti - jos ištirpo požiūrių, vertinimų, pasirinkimų įvairovės liūne. Kažkada stebėjausi, dabar nebenustembu išgirdusi penkiametį pipirą į tėvų pamokymus atsikertant – don‘t patronize me (lietuviškas atitikmuo būtų – nepamokslauk). Pipiras jaučiasi teisus, o tėvai – kalti.
Ir išties, kada paskutinį kartą ką nors gero apie tėvą esate skaitę žiniasklaidoje? Aš neprisimenu. Šeimos vyras, jei patenka į žiniasklaidos akiratį, tai dažniausiai piešiamas kaip smurtautojas arba prievartautojas, o populiarioje kultūroje – kaip pajuokos objektas. Beje, praeitais metais populiariausiu tėčiu britai išrinko ne ką kita, o Homerį Simpsoną - animacinio serialo „Simpsonai“ veikėją, kuris mokslininkų nuomone yra kvailo ir nieko neveikiančio (coach potato) asmens pavyzdys.
Tiesa, masėms skirtuose filmuose galima aptikti vyro-herojaus portretą, bet tada jis jokiu būdu nėra tėvas, o vienišas kovotojas (Džeimsas Bondas), šaudantis į piktadarius ir miegantis su gražiomis merginomis, kurios nei viena per tiek serijų nuo jo nesusilaukė vaiko. Gal dėl to, kad garsusis agentas nevaisingas, o gal dėl to, kad vyrui-herojui jo palikuoniai nesvarbūs.
Tėčiai nėra herojai, tėčiai tie, kas kėkso ant sofos priešais televizorių, pliaupdami alų, žiūrėdami eilinę agento 007 seriją ir savo atžalų akyse suformuodami įvaizdį, kad būti tėčiu, reiškia būti nevykėliu.
Gal dėl to ir Tėvo diena, kuri Anglijoje švenčiama trečiąjį, (Lietuvoje pirmąjį) birželio sekmadienį, nėra populiari. Man asmeniškai yra tekę sutikti net kelias Anglijoje gyvenančias šeimas, kuriose Motinos diena švenčiama du kartus: pirmą - pagal britiškąjį, antrą - pagal lietuviškąjį kalendorių. Bet dvigubo Tėvo dienos šventimo nepastebėjau. Gal išties nebėr dėl ko švęsti?
