Praėjusią savaitę krašto apsaugos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo skelbiama šautinių kariuomenės Lietuvoje pabaiga. Kai tik kitų metų vasarą savo tarnybą baigs paskutiniai 1200 kariuomenės šauktinių, pakviestų tarnauti šių metų rudenį, naujas šaukimas skelbiamas nebebus. Tad 2009-ųjų liepą Lietuvos kariuomenėje tarnaus tik profesionalai.
Gerai tai ar blogai? Deja, kaip visuomet - šis klausimas visuomenę ir politikus rimčiau pradėjo jaudinti tik pastaruoju metu, kai, vaizdžiai sakant, visi šaukštai jau po pietų.
Nebėra mokančiųjų laikyti ginklą
Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje užaugo karta, nebežinanti, už kurio galo reikia laikyti automatą. Ką jau kalbėti apie nors elementarius karybos įgūdžius, kurie sovietmečiu būdavo suteikiami kiekvienam moksleiviui. Tad prireikus į rankas paimti ginklą tai sugebėtų padaryti tik tie vyrai, kuriems šiandien 37-38 ir daugiau metų. Absoliuti dauguma jaunesnių už juos to daryti nemoka.
Per visus septyniolika metų, kol Lietuvoje egzistavo privalomoji karinė tarnyba, tokio dalyko, kaip visuotinis karinis šaukimas, iš tiesų nėra buvę nė karto. Netgi 1991-aisiais, kai jaunuoliai pirmą kartą buvo pašaukti į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę. Kaip mena kariuomenės veteranai, tuomet, tik po nepriklausomybės atkūrimo, norinčiųjų eiti tarnauti būdavę gerokai daugiau, nei dar jauna kariuomenė galėjusi priimti, tad dalį atėjusiųjų tekdavo paprasčiausiai siųsti namo.
Atgrasė sovietinė netvarka
Tačiau netrukus padėtis pradėjo keistis į blogąją pusę. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl šaukiamojo amžiaus sulaukusiems jaunuoliams atšalo noras eiti tarnauti, buvo iš sovietų armijos perimtos blogosios tradicijos, įskaitant „diedovščiną“. Reikia pripažinti, politikai ir krašto apsaugos sistemos vadovybė palyginti greitai ėmėsi ryžtingai spręsti šią problemą, tad apie 1995-1996 m. įvyko persilaužimas, o dar po poros metų „diedovščina“ daliniuose išnyko.
Deja, neigiama visuomenės nuomonė, esą Lietuvos kariuomenė - tai tas pats, kas sovietinė kariuomenė, o kariai mokomi ne kariauti, o griovius kasti ir žolę dažyti, jau buvo suformuota.
Tai lėmė, kad kasmet į šaukimo centrus atvykdavo tik apie pusę šauktinių. Išsisukti nuo šaukimo buvo nesudėtinga dėl paprastos priežasties - netgi tų pusės atvykusiųjų į karo prievolės centrus, atėmus komisijos pripažintus netinkamais karinei tarnybai, visiškai pakakdavo. Pats gausiausias šaukimas buvo 1992 m. -tuomet į kariuomenę atėjo 6700 jaunuolių. Vėliau šauktinių tolydžio mažėjo, kol šį rudenį tebuvo pašaukta 1200.
Tai lėmė, kad visuomenėje įsitvirtino iškreiptas požiūris į karinę tarnybą atliekančius jaunuolius - anksčiau manyta, kad „nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“, o dabar tokie laikomi nesugebėjusiais išsisukti nevykėliais. Neigiamą požiūrį į karinę tarnybą skatino ir politikų nuostatos. Lietuvoje tikriausiai neįmanoma rasti bent kiek aukštesnes pareigas užimančio politiko, kurio sūnus būtų atitarnavęs kariuomenėje. O visos krašto apsaugos sistemos vadovų pastangos sukurti papildomų motyvų šauktiniams - pavyzdžiui, teikti jiems pirmenybę priimant į valstybės tarnybą ar suteikti mokesčių lengvatų studijuojant - atsimušė į politikų abejingumo ar netgi griežtai neigiamos reakcijos sieną.
Kariuomenė į „boicus“ žiūrėjo kreivai
Savo ruožtu ir kariuomenėje vyravo nuomonė, kad be „boicų“ (taip praminti privalomosios tarnybos kariai) bus lengviau. Mat šauktiniai esą menkai motyvuoti, nedrausmingi, o po to, kai kariuomenėje buvo panaikintos belangės ar tokios poveikio priemonės, kaip naktinis žygis už prasižengimus tarnyboje, su jais visiškai nebebuvę galima susišnekėti. Kelias dienas trunkantys šauktinių karių „vėlavimai“ grįžti į dalinį iš viešnagės pas tėvus ar savavališki lakstymai per tvorą buvo tapę norma. „Boicai“ profesionalams atsilygindavo tuo pačiu - gyvendamas prie dalinio esu ne kartą regėjęs, kaip po demobilizacijos ant kalnelio šalia jau buvusios tarnybos vietos susirinkę atitarnavę šauktiniai kelias valandas gerdavo ir skanduodavo įžeidžiamus šūkius buvusių vadų adresu.
Tačiau tarp profesionalų esama ir kitokio požiūrio į šauktinius. „Pas mus jėgerių batalione šauktiniai kartais pranokdavo profesionalus, - „Veidui“ pasakoja vienas šio bataliono puskarininkis, kadaise su pirmuoju „Aitvaro“ eskadronu vykęs į Afganistaną, o dabar ruošiantis žvalgų pamainą. - O, kaip per pratybas mus vaikydavo iš šauktinių sudarytos persekiojimo komandos! Kartais jie netgi per daug iniciatyvos ir motyvacijos parodydavo. Juk viskas priklauso nuo to, kuo kariuomenėje šauktinį užimsi ir kaip jį mokysi. Tai, kad vietoje karių pas mus atsirado „boicai“, - ne šauktinių, o rengimo sistemos yda“.
Koks reformos tikslas?
Svarbiausi klausimai, į kuriuos krašto apsaugos sistemos „transformacijos“ (taip kariuomenėje vadinamas perėjimas prie vien profesinės tarnybos) autoriai taip ir nedavė aiškaus atsakymo: koks perėjimo prie profesinės karinės tarnybos tikslas? Koks yra Lietuvos gynybos planas ir kokia kariuomenė reikalinga jam įgyvendinti? Kokia mūsų gynybos doktrina ir ar ji apskritai yra?
Kol kas susidaro įspūdis, kad reforma vyksta dėl pačios reformos, nors jos kaina yra gana didelė. Buvo skelbta, kad vieno profesionalaus kario išlaikymas gynybos biudžetui kainuos 2,5 karto brangiau nei šauktinio kario. Pasak krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, vien atlyginimams mokėti kasmet reikėsią papildomų 40 mln. Lt. Mat kaip „Veidui“ sakė krašto apsaugos viceministras Arturas Plokšto, profesinio kario atlyginimas turės būti konkurencingas darbo rinkoje esantiems atlyginimams. O kiek pinigų reikės atitarnavusių profesionalų socialinėms garantijoms, J.Oleko teigimu, dar iš viso nesuskaičiuota.
Iš ministro kalbų susidaro įspūdis, kad Lietuvos teritorijos gynybai rengtis apskritai neketinama, o pati mintis apie rengimąsi partizaniniam karui (vienam teritorinės gynybos būdų) esanti „ydinga“. Lietuva ir toliau ketinanti kliautis NATO agresijos atgrasymo principu, tačiau kalbėti apie tai, kad netgi nedelsiant sureagavusios NATO valstybių kariuomenės į pagalbą Lietuvai galėtų atvykti geriausiu atveju po pusantros dviejų savaičių, kalbėti vengiama. Nes tuomet tektų pripažinti, jog visą tą laiką Lietuvai tektų gintis pačiai - o kas tuo užsiimtų? Tik pusiau sudaryta „Geležinio vilko“ brigada? O ar ji sugebėtų panaudoti tą moderniausią ginkluotę, kuria taip mėgsta girtis KAM vadovai, bet kuri iki šiol dūla sandėliuose? Mat ir prieštankinėmis raketomis „Javelin“, ir priešlėktuviniais kompleksais „Avenger“ mūsų kariai kol kas šaudo tik treniruokliuose - tikrus naudoti ir per brangu, ir jų per mažai.
Bandydamas motyvuoti, kodėl Lietuvai reikia pereiti prie profesinės kariuomenės, J.Olekas neseniai prajuokino visus karybos specialistus, pasakydamas, esą Rusijos ir Gruzijos karo metu „profesionalai nugalėjo šauktinius“. Nes iš tikrųjų buvo atvirkščiai - daugiausia iš šauktinių sukomplektuotos Rusijos pajėgos (jose profesinės tarnybos kontraktą šauktinis gali pasirašyti po pusmečio tarnybos ir tai iš jo jokiu būdu nepadaro profesionalo) nugalėjo visiškai profesionalias, iš ne vienerius metus rimtai rengtų karių sudarytas Gruzijos 2-ąją, 3-iąją ir 4-ąją brigadas.
Tik iš šauktinių ir rezervininkų komplektuojama Izraelio, turinčio vienas profesionaliausių pajėgų pasaulyje, kariuomenė. Šauktinių atsisakyti neketina ir Skandinavijos šalių, įskaitant Suomiją, kariuomenės. Po karo Gruzijoje ir Vokietijoje prabilta, kad visas kalbas apie bundesvero profesionalizaciją reikia pamiršti. Vienintelis dalykas, kam iš tiesų tinka vien profesinės kariuomenės, - tai įvairios misijos už valstybės ribų. To neslepia ir J.Olekas, teigiantis, kad pagrindinė kariuomenės reformos priežastis - objektyvūs tarptautiniai veiksniai. Mat nei į Iraką, nei į Afganistaną šauk-tinių nepasiųsi. Bet kam reikės kariauti už Lietuvą jos teritorijoje?
