Dėl draudimo pratęsimo užsieniečiams įsigyti žemės ūkio ir miškų paskirties žemę Lietuvoje iki 2014 m. Vyriausybėje bendro nutarimo pasiekti vis dar nepavyksta. Liberalieji valstybės sluoksniai užsimena apie žmogaus teisių suvaržymus bei iš žemdirbių atimamą laisvo pasirinkimo galimybę, tuo tarpu priešingos nuomonės laikosi tie, kurie teigia, jog leidus užsieniečiams laisvai pirkti ir disponuoti žeme Lietuvoje kiltų pavojus nacionalinėms vertybėms, o šalies ūkininkai susidurtų su nelygia konkurencija užsienio žemdirbių atžvilgiu.
Dar praėjusių metų spalio 20 d. Seimo Kaimo reikalų komitetas pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtai pozicijai iki 2014 m. gegužės 1 d. pratęsti draudimą užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemės. Šių metų gegužės 1 d. baigiasi išsiderėtas septynerių metų trukmės pereinamasis laikotarpis. Pagal ES stojimo sutartį, Lietuva turi teisę draudimą pratęsti dar trejiems metams.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje „Kam parduosime Lietuvos žemę?“ apsilankęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis teigė, jog viešojoje erdvėje netylančios diskusijos, kuriose neretai atsispindi abejonės pačios ES stojimo sutartyje numatytos sąlygos tikslingumu, jau yra šiek tiek pavėluotos, todėl labiausiai derėtų susikoncentruoti ties tuo, dėl kokių priežasčių tie treji metai mums yra tokie svarbūs.
„Mūsų ūkininkai, atsiėmę žemę, visą dėmesį skyrė gamybos priemonių sutvarkymui ir atnaujinimui. Iki šiol jie negalėjo koncentruoti reikiamos dalies savo lėšų į žemės įsigijimą ir ūkių plėtrą. Kaip komitetas mes atstovaujame žemdirbiams ir matome, kad žemės gamybos sektorius yra stabiliausias, ir jis valstybei yra labai reikalingas, todėl valstybei reikia išlaikyti jį savo rankose, o be žemės to neįmanoma padaryti. Negalima juokauti su žeme, nes be žemės nėra ir valstybės“, – tikino E. Pupinis.
Parlamentaro teigimu, įstatymas ir šiuo metu yra numatęs maksimalias žemės įsigijimo normas tiek bendrovėms, tiek fiziniams asmenims, taigi egzistuoja atitinkamas kontrolės mechanizmas, neleidžiantis besąlygiškai disponuoti nuosavybe.
„Europos Sąjungos pati idėja buvo ekonominiais svertais padėti atsilikusiems kraštams, teikti jiems paramą jų ūkių sutvarkymui. Tokių resursų, kurie mus pasiekia iš ES fondų, mes negalėjome turėti. Su jais dabar galima modernizuoti ūkius bei suteikti kitokią paramą ūkininkaujantiems. Mes pralaimėjome sudarinėdami ir derėdamiesi dėl kai kurių sutarčių, tačiau čia jau nebelieka ko kaltinti, o reikėtų civilizuotai pripažinti ir atsakingai žiūrėti“, – sakė E. Pupinis.
Signataras Rolandas Paulauskas pažymėjo, jog esminės problemos glūdi pačioje Europos Sąjungoje, todėl tik dar plačiau atvėrus jai vartus gali pradėti vykti tokie procesai, kurie atneštų nebeatitaisomą žalą pačiai valstybei.
„Tik visiškai aklas turbūt nemato, kas darosi su pačia ES, su euru ir visos zonos finansine sistema. Juk nėra absoliučios tikimybės, kad euras po trejų metų dar egzistuos. Pasaulyje šiuo metu vaikšto labai daug tuščių pinigų, su kuriais laksto spekuliantai, kurie dabar bando įsigyti nuosavybę. Šiuo metu realūs aktyvai yra perkami už tuščius pinigus. Viso pasaulio analitikai teigia, kad dabar tereikia pirkti realią vertybę, tai yra žemę bei nekilnojamąjį turtą. Žemė yra pinigų darymo mašina. Todėl skirtumas, kas ją valdys, yra didžiulis“, – aiškino R. Paulauskas.
Visiškai priešingos nuomonės laikėsi Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Kęstutis Mozeris, kuris pabrėžė, jog žemę Lietuvoje galėtų įsigyti ne visų užsienio šalių, o tik Europos Sąjungai priklausančių valstybių piliečiai, ir jau vien dėl šios priežasties nederėtų žemės įsigijimo liberalizavimo klausimo vertinti taip skeptiškai.
„Dabar dešimtims tūkstančių žmonių Lietuvoje yra uždedamas jų nuosavybės apribojimas ir pažeidžiamos jų teisės. Ministras (žemės ūkio ministras – ELTA) patvirtino, kad ir dabar žemė Lietuvoje yra pardavinėjama nelegaliai, tai kodėl gi mes norime uždrausti žemę pardavinėti sąžiningiems belgams ir olandams. Natūralu, kad žemės kaina panaikinus draudimą paaugs, nes atsiras daugiau rinkos dalyvių. Bet kodėl aš turiu dabar parduoti savo žemę už mažą kainą vietos spekuliantui? Tos žemės juk niekas neišsiveš, išlieka ir valstybės apribojimai, o valstybė išlaiko teisę paimti žemę visuomenės reikmėms ir netgi ją nacionalizuoti, kaip ir visur kitur pasaulyje“, – teigė K. Mozeris.
Stambaus Lietuvos ūkininko Česlovo Petruškevičiaus teigimu, tas trejų metų laikotarpis, kurį Lietuva turi galimybę išsiderėti, būtų labai svarus indėlis stengiantis kelti šalies ūkių konkurencingumą su bendru ES zonos žemės ūkių sektoriumi.
„Mes dalyvaujame įvairiose ES paramos programose, kadangi visur tų pinigų reikia, jei norime būti konkurencingesni. Jeigu tuos trejus metus atidėtų, tai mes per šį laikotarpį būtume stipriai modernizavę savo ūkį, o tada ir mes galėsime žemę įsigyti brangiau bei plėsti savo valdas, tačiau dabar tai padaryti yra praktiškai neįmanoma“, – aiškino Č. Petruškevičius.
Rašytojas Romas Sadauskas pažymėjo, jog niekada anksčiau Lietuvos teritorija dar nebuvo tokia didelė kaip per šį nepriklausomybės dvidešimtmetį, kai mes vienu metu turime Klaipėdą, Vilnių ir Druskininkus, todėl mes privalome žemę tvarkyti ir puoselėti itin protingai.
„Tas draudimo pratęsimas trejiems metams tėra laikinas sprendimas, problemos atstūmimas. Ką mes darysime po tų trejų metų? Širdimi jaučiu ir noriu, kad ta žemė priklausytų tik lietuviams, bet savo proto dalelytėmis jaučiu, kad tai, jog mes taip bijome, yra nenormalu. Žinau jaunų žmonių, kurie brangina tą žemę kaip savo tėvų palikimą, tačiau tokių tėra mažuma“, – sakė R. Sadauskas.
