Kam Lietuvai demokratinė Rusija?

Įsivaizduokime fantastišką situaciją – Rusijos prezidento rinkimus galų gale laimėjo ne Vladimiras Putinas, o koks nors opozicijos atstovas, su kuriuo siejamos tos šalies demokratizavimo viltys.

Koks tai konkretus asmuo, gal ir nelabai svarbu – daug svarbiau, kad jis veiksmais parodytų, jog Rusijos politinis režimas keičiasi. Kokia nauda iš tų permainų JAV, Europos Sąjungai ir likusiam pasauliui? Ką išloštų Lietuva?

Svarstyti vertėtų pradėti nuo to, ko tas naujasis Rusijos prezidentas demokratas tikrai nedarytų. Politiniais motyvais įkalintą Michailą Chodorkovskį jis veikiausiai amnestuotų (tai greičiausias būdas jį paleisti į laisvę), bet vargu ar naujasis prezidentas imtųsi vykdyti nuosavybės santykių revoliuciją. Tikėtina, kad Rusijoje išliktų ta pati oligarchinė tvarka, tik būtų priimtinesnė Rusijos turtingųjų sluoksniui, galbūt ir plačiosioms masėms.

Politinės permainos Rusijoje tikrai nepakeistų jos verslininkų interesų, tačiau sumažėtų politinių motyvų, dėl kurių Rusijos bendrovių nenorima įsileisti į kitas šalis.

Jeigu įvyktų dar vienas neįtikėtinas dalykas – Rusija pripažintų, kad 1940 metais SSRS okupavo Baltijos šalis, ir dar parodytų ženklų, kad galima derėtis dėl kompensacijų, Lietuva turėtų labai mažai argumentų laikyti Rusiją nedraugiška ir pavojinga valstybe. Tai nereiškia, kad dėl kompensacijų kada nors būtų sutarta.

Padarykime išvadas: kad ir kaip menkai bei lėtai Rusija demokratėtų, laikui bėgant mažėtų priežasčių, kodėl nuo Rusijos reikėtų atsitverti.

Dėl visų šių įsivaizduojamų permainų Lietuvos politikai tikrai neatsisakytų vidaus reikmėms patogaus Rusijos baubo – juk baubu neretai tampa ir demokratinė Lenkija. Kita vertus, reali Rusijos ekonominio įsigalėjimo grėsmė padidėtų. Daugiau demokratijos Rusijoje – daugiau Rusijos Lietuvoje.

Vertėtų pabrėžti, kad kalbama ne apie tai, jog dabartinis V. Putino režimas yra geras. Norima tik atkreipti dėmesį, kad jam nueinant nuo scenos Rusijoje gali įsigalėti tokia pati bloga ar dar blogesnė valdžia. Panašūs nuogąstavimai tvyro Izraelyje dėl vadinamojo Arabų pavasario.

Manoma, kad V. Putinas yra milijardierius ir todėl šiek tiek kontroliuojamas. Turtą valdo tarpininkai, jis tvarkomas per Vakarų bankus. Taip „įklimpęs“ žmogus negali per daug šakotis. Panaši visų Rusijos oligarchų padėtis.

Kur kas mažiau valdomas būtų Rusijos lyderis, kuris, pavyzdžiui, bandytų remtis tiesiogiai liaudimi, o ne imituotų „nacionalinį lyderį“, kaip tai daro V. Putinas.

Istorijoje gausu panašių pavyzdžių. Pasaitą nutraukusių lyderių keliama grėsmė Vakarams priklauso nuo užvaldytos šalies išteklių. Venesuelos prezidentas populistas Hugo Chavezas drebina orą prieš JAV nukreipta retorika, bet didelės grėsmės Amerikai nekelia. Rimčiau atrodo Iranas, kur prieš 33 metus įvyko revoliucija, galiausiai atvedusi prie teokratinio režimo. Kruviniausias ir baisiausias pavyzdys – 1917 m. revoliucija Rusijoje.

Kad ir kiek būtume ištikimi demokratijos idealams, nereikėtų turėti iliuzijų, kad „rusų pavasaris“, jeigu prasidės, būtinai šalyje įtvirtins pavyzdinę Vakarų demokratiją.