Prieš aštuonerius metus Vilniaus apygardos teismas dėl keturių merginų išžaginimo ir trijų iš jų nužudymo kaltu pripažino Grigiškių gyventoją Kazį Jonaitį. Dabar „Akistata“ pasikalbėjo su tuometiniu kaliniu, kuris padėjo teisėsaugai atskleisti tuos nusikaltimus.
47 metai už grotų
„Pakelių maniaku“ vadinamas K. Jonaitis teisme visaip bandė išsisukinėti – teigė, esą buvęs tik vienas iš antraeilių bendrininkų, bandė įrodyti, esą merginos pačios puldavusios jam ant kaklo, o vėliau šantažuodavusios. Vienu metu K. Jonaitis teismui įrodinėjo, jog jis nenužudęs nė vienos merginos, o tai padarę... vienas ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių Romas Zamolskis bei Raimondas Gulbinas. Esą šiedu pasinaudodavę juo kaip automobilio savininku ir vairuotoju. Susėdę trise į K. Jonaičio „VW Passat'ą“, jie paimdavę pavežti pakeleivingus automobilius stabdančias merginas. Esą kol R. Zamolskis ir R. Gulbinas girtuokliaudavę su nuotykių ieškančiomis merginomis, K. Jonaitis miegodavęs automobilyje, o vėliau atsitiktinai pamatydavęs, kad aukos savo noru lytiškai santykiaujančios su jo bendrininkais – tada šiedu versdavę ir jį pasimylėti su merginomis. K. Jonaitis teismą įtikinėjo, esą visais atvejais merginas nužudę R. Zamolskis bei R. Gulbinas, o jis pats būdavęs pakviečiamas tik padėti paslėpti lavonus.
Teisme buvo įrodyta, kad visos tos kalbos – tik bandymas išsisukti nuo griežtos bausmės. Nuosprendyje vienareikšmiškai pasakyta, jog K. Jonaitis merginas prievartavo ir žudė pats, kad patenkintų savo žemus instinktus.
Tuo metu spaudoje buvo užsiminta, kad K. Jonaitį demaskuoti prokurorams padėjo ir kartu su juo kameroje kalėjęs kalinys. Vėliau jis savo parodymus, kaip įslaptintas liudytojas, pakartojo ir teisme. Dabar, prabėgus 8 metams, „Akistata“ pabandė nutraukti paslapties šydą ir surado tą liudytoją. Tai Antanas Jonas Jackus.
Pasižiūrėjęs į guvų senioką nė neįtartum, kad jam jau 76 metai ir kad didžiąją jų dalį yra praleidęs kalėjimuose. Energingas, sklandžiai dėstantis mintis.
„Buvau kalėjimų kamštis. Kalėjimuose praleidau 47 metus, – neslepia A. J. Jackus. – Labai mėgau pinigus, – jis šypsosi ir skuba nuraminti. – Tikrai nieko neužmušiau, neprievartavau... Yra kitų būdų, kaip „susiveikti“ pinigų... Bet dabar jau – viskas, užrišau.“
Paskutinį kartą pataisos namų duris A. J. Jackus užvėrė prieš gerą pusmetį. Už svetimos banko kortelės pasisavinimą teismas jam buvo atseikėjęs metus ir 2 mėnesius. „Atsėdėjau nuo skambučio iki skambučio, – sako A. J. Jackus. – Nors pagal įstatymus ir galėjau išeiti anksčiau, bet kurgi man eiti, jei jokių artimųjų neturiu ir niekas manęs nelaukia?“
Padėjo demaskuoti maniaką
Sutariame, kad prie A. J. Jackaus gyvenimo dar grįšime, bet pirmiausia norėtume sužinoti, kaip buvo su tuo „pakelių maniaku“.
„Iš pradžių tas Jonaitis neprisipažino, o prokurorai neturėjo jokių įkalčių, – pasakoja A. J. Jackus. – Sėdėjo jis Lukiškėse. Tyrimo terminai ėjo į pabaigą ir būtų tekę jį paleisti į laisvę. Kadangi buvau gerai žinomas įkalinimo įstaigose žmogus, tai prokurorai manęs paprašė padėti – „suskaldyti“ tą maniaką, išgauti jo prisipažinimą. Įmeta jį pas mus į kamerą. Klausiu: „Kaip tavo pavardė?“ O jis atsako: „Jankauskas“. Mat bijojo prisipažinti, nes kitose kamerose buvo gavęs į kailį. Apsimetu, kad patikėjau juo. Geriam „čefyrą“ atvykimo proga, tik staiga į sieną – tuk-tuk-tuk, ir iš kitos kameros praneša: „Ei, pas tave tas pyderas Jonaitis sėdi!“ Na, tada aš tam Jonaičiui ir sakau: „Aha, tai tu mano giminaitę užmušei!? Ir dar apsimetinėji kuo nesąs! Nu, palauk, pamatysi, kas tau dabar bus!“ Pasakau vienos jo aukos pavardę. „Tai mano pusseserė!“ – ir trenkiu jam taip, kad jis išsitiesia ant grindų. Atsikėlęs tik susigūžia ir inkščia, kad, girdi, nieko nežudė. „Nu, palauk! – sakau ir apsimetu, kad segiojuosi „klyną“. – Turėsi dabar man...“ O kiti vyrai man pritaria: „Laikykis, – sako jie Jonaičiui, – diedukas ilgai moterų neturėjęs...“ Va, tuomet jis nebeišlaikė ir prisipažino – liepė pakviesti prokurorą, viską papasakojo ir parodė, kur tas vargšes merginas paslėpė.“
Teisme K. Jonaitis savo parodymų atsisakė, tad A. J. Jackui teko liudyti. „Papasakojau viską, ką buvau sužinojęs“, – prisimena jis. Beje, nė vienas kalinys nepasmerkė A. J. Jackaus už tai, kad jis sulaužė tarp nusikaltėlių gyvuojantį draudimą skųsti likimo draugus teisėsaugai ir paliudijo teisme. „Pakelių maniako“ nusikaltimų žiaurumu bei mastu buvo pasipiktinę ir kaliniai.
Apgavo prokuroro tėvą
Kai jau K. Jonaičio istorija aptarta, būtų nuodėmė nepasikalbėti su kaliniu veteranu ir apie jo paties gyvenimą, apie tai, kaip jo akyse keitėsi įkalinimo įstaigos.
„Pirmą kartą sėdau už grotų dar Stalino laikais – 1952 metais, – pasakoja A. J. Jackus. – Tuo metu buvo planuojama tiesti kelią į Marijampolę. Daugeliui šalia tiesiamo kelio gyvenančių žmonių sodybų grėsė nukėlimas, tad visi ieškojo būdų, kaip tą kelią pasukti, kad galėtų likti gyventi kaip gyvenę. Tuomet aš, pasidirbęs inžinieriaus pažymėjimą, važiuodavau pas tuos žmones ir „pasukdavau“ kelią taip, kad tos sodybos „nekliudytų“. Pasiėmęs žiūronus liepdavau žmogui kuoliukus sukalti jau už „rubežiaus“ – neva čia ir eis kelias. Žmonės taip džiaugdavosi, jog man „už darbą“ po 200 rublių duodavo – žinai, dideli pinigai tais laikais buvo... Ir dar „čierką“ kviesdavo išgerti. Bet aš niekada į jokius pagėrimus nesiveldavau – susistabdydavau „paputną“ (pakeleivingą automobilį) ir maudavau į kitą „objektą“.
To meto milicijai sunku buvo A. J. Jackų išaiškinti – jokių duomenų apie jį, jokių pirštų atspaudų savo kartotekoje neturėjo. „Bet sykį užsukau pas vieną žmogų, „patvarkiau“ aš tą „sodybos nukėlimo klausimą“ ir, gavęs atlygį už „darbą“, einu stabdyti pakeleivingos mašinos, – tęsia pasakojimą A. J. Jackus. – Tik staiga į kiemą įsuka „Volga“. Pasirodo, to šeimininko sūnus atvažiavo. Jis ir klausia tėvo, kas aš toks būsiu. Tas pasidžiaugia, jog atvažiavęs „kelių inžinierius“ „sodybos nukėlimo reikalą“ sutvarkė. O sūnus pasirodė besąs prokuroras... Taigi pasivijo jis mane ir liepė sėsti į „Volgą“... Tuo laiku įstatymai buvo griežti, tad už sukčiavimą gavau 6 metus. Atsėdėjau tik 3, nes Stalinui mirus buvo paskelbta amnestija.“
Kaliniai nebežino, kas yra garbė
Prisimindamas tuos metus A. J. Jackus sako, kad dabartiniai kalinių santykiai nuo ankstesnių skiriasi kaip diena nuo nakties.
„Nebelikę „vagių garbės kodekso“, – sako kalinys veteranas. – Ir tvarka pataisos namuose kitokia. Anksčiau nuteistieji patys tvarką lageryje palaikė, nereikėjo nei būrio kontrolierių, nei daugybės prižiūrėtojų.“
Pasak A. J. Jackaus, anuomet bausmę atlikti jį pasiuntė į Vorkutą – kartu su 10 politinių kalinių. „Išskirstė po brigadas. Iš pradžių prastai buvo – visai nemokėjau rusų kalbos – esu tebaigęs 6 klases. Tačiau neturėjau, ką daryti – teko sparčiai mokytis, – pasakoja A. J. Jackus. – Buvo tame lageryje toks Krestas (Kryžius), kuris laikėsi „vagių garbės kodekso“ ir visiems vadovavo. Jis mane ir „įšventino“, priėmė į savo būrį. Jo visi klausydavo. Krestas neleisdavo skriausti „biednų“ – teisdavo tuos, kurie apvogdavo savus ar pjaudavosi tarpusavyje. Toks tuoj pat gaudavo į kailį, būdavo liepiama grąžinti pasisavintus daiktus ar maistą.“
Kaip teigia A. J. Jackus, dabar pataisos namuose visiškai kita tvarka. „Nuteistieji grupuojasi pagal gyvenamąją vietą: „portugalai“ (vilniečiai) – sau, „kavianski“ (kauniečiai) – sau, šiauliečiai – irgi atskirai. Jie ten tarpusavyje „dielas“ daro arba tyliai kariauja. O jei esi iš provincijos, tai esi niekas, su kuriuo galima daryti ką tik nori – niekas negina, – sako A. J. Jackus. – Kai tik atveža į pataisos namus, iš karto uždedamas „nalogas“ – mokestis. Arba savu noru susimoki tam tikrą mokestį, jei nori prie jų „prisirašyti“ ir ramiai gyventi. Antraip ramybės nebus: reketuos, muš, visokias „padstavkes“ darys. O galų gale ir išprievartaus. Juk kalėjime moterų nėra, tai kažkas jų funkcijas turi atlikti.“
Bet, anot A. J. Jackaus, ne visi turi pasiturinčius namiškius ar gimines, kurie galėtų pinigų ar dar ko nors atvežti. „Būdavo, žmogus nebeiškenčia spaudimo ir savo noru į „būrą“ užsidaro. „Būras“ – tai vienutė, kameros tipo patalpa. Kai žmogus mato, jog jį gali pripjauti, pažeminti, tai bėga pas viršininką ir, puolęs ant kelių, prašo, kad atskirtų nuo visų. Tuomet bent jau 3 mėnesius gali ramiai gyventi“, – sako buvęs kalinys.
Recidyvistų dar prisibijoma
„Manęs niekas nereketavo – ne veltui turėjau Plieninio – Stalnoj – pravardę, – tęsia pasakojimą A. J. Jackus. – Niekada negėriau svaigalų ir nerūkiau. Kiekvieną dieną, kai tik galėdavau, sportavau ir bėgiojau. Nors nesu stambus vyras, bet manęs ir dabar taip pigiai nepaimsi – aš galiu dar ir „čiočiotką“ tau sušokti. Be to, atvykus į koloniją, mane dažniausiai paskirdavo „nariadčiku“ (skirstyti nuteistiesiems darbus, pildyti tabelius ir pan.), tai aš nuo kitų atskirai ir gyvendavau. Už darbą gaudavau pinigų ir man jų pakakdavo. Esu „pelnęs“ recidyvisto vardą, tad mano charakteristika eidavo iš lūpų į lūpas. Atvažiavai į kalėjimą, o visi jau žino, kas esi.“
Pasak A. J. Jackaus, kalėjime prasimanyti pinigų – vienas juokas. „Atvažiuoja pas nuteistąjį lankytojas, atveža 500 litų: 300 kaliniui, 200 – prižiūrėtojui. Visada galima rasti tokį, kurį galima „užverbuoti“. Todėl įkalinimo įstaigose gali gauti visko, ko tik širdis geidžia. Manai, kad viskas per tvorą „įskrenda“? Dalis – taip, bet kita dalis „ateina“ per darbuotojus. Nori „šnapso“, mokėk 50 litų, jei nori valstybinės – 70 litų. Aprūpinti gali ir šampanu, ir kvaišalais, ir net mergomis... Tik turėk pinigų“, – sako A. J. Jackus.
Bekalbant su tiek metų įkalinimo įstaigose praleidusiu žmogumi, vis knieti paklausti, su kokiais įžymiais nusikalstamo pasaulio veikėjais jam tekę kalėti. A. J. Jackus sako, kad kalėjo ir su Henriku Daktaru. „Su Henyte buvome geri draugai, – sako buvęs kalinys. – Kartu su juo besėdint Rasose – Vilniaus pataisos namuose – įvyko ir pasikėsinimas į jį. Vienas „zekas“ pabandė jį nudurti, bet nepasisekė – pačiam riesta buvo, o istoriją pasistengta užglaistyti, kad niekas nežinotų...“ – tai pasakęs, A. J. Jackus paslaptingai nutyla. Matyti, jog žmogus tos temos tęsti nenori.
Kalėti – gyvenimo būdas
Per visą pokalbį kirbėjo ir dar vienas klausimas – žmogus daugybe kartų teistas už sukčiavimus, vagystes, o nejaugi taip niekada ir nekilo noras ar bent jau mintis įsidarbinti, sukurti šeimą, dorai gyventi?
„Tai kad labai norėjau lengvų ir greitų pinigų, – neslėpdamas sako A. J. Jackus. – Be to, kuo toliau, tuo mažiau liko vilties kur nors įsidarbinti. Na, moterų, kai išeidavau į laisvę, niekada nestigo, bet šeimos niekada nenorėjau turėti. O ir laiko nebuvo... Be to, visos mano mylėtos moterys, kai tik sėsdavau, greitai mane pamiršdavo.“
Pasak A. J. Jackaus, ir pastarasis jo įkliuvimas susijęs su moterimi. „Susiradau aš tokią „fainą“ moteriškę, galvojau – gyvensim sau ramiai, bet... – šypteli buvęs kalinys. – Einam sykį abu, žiūriu, guli girtas vyriškis, o jo rankose – banko kortelė. Na, aš ir pasiėmiau ją. Nuvažiuojame į „Maximą“, liepiu aš tai savo moteriškei imti viską, ko tik širdis geidžia – apmokėsiu. Prisikrauname prekių pilną vežimą, prie kasos tik brūkšt kortele, parašą suraitau – prieš porą metų jokių kodų nereikėjo – ir einam sau patenkinti. Bet, žinai – „pašvietė“ man, kad reikia dar brendžiuko, šampano savo Birutei paimti. Ir grįžau vėl į parduotuvę. Bet šį kartą kasininkė, perbraukusi kortele, pareiškė, kad kortelė užblokuota. O tuo laiku virš kasos aparato kabanti kamera mane užfiksuoja... Paskelbia paiešką, parodo per TV žinias ir greitai mane „susemia“. O atpažįsta mane tas alytiškis komisaras Vytautas Grigaravičius, buvęs policijos generalinis.“
Dabar jau A. J. Jackus sakosi baigęs visas „kalėjimų kadencijas“. „Amžius jau nebe tas. Užsiimsiu rimtesniais darbais. Esu parašęs knygą apie pokarį – „Vilkų irštva“. Pirmąjį knygos tiražą išpirko ir leidykla net ketina jį pakartoti. Pradėjau rašyti ir antrąją – apie dabartinius kalėjimus ir kas ten dedasi. Manau, kad dabartiniai pataisos namai – tai nusikaltėlių kalvė. Tai savotiškas institutas, kuriame ruošiami patyrę nusikaltėliai. Atlikdamas bausmę žmogus apsvarsto savo klaidingus žingsnius, dėl kurių sėdo į kalėjimą, išmoksta naujų gudrybių, kaip išvengti įrodymų ir paslėpti įkalčius. Visa tai atsispindės ir naujojoje mano knygoje“, – baigia pasakojimą buvęs kalinys A. J. Jackus.
Tik faktai:
Teismas K. Jonaitį pripažino kaltu dėl beveik visų jam inkriminuotų nusikaltimų ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Pirmąja žinoma K. Jonaičio auka tapo dvidešimtmetė jonavietė Gerda Š. Pakeleivingas mašinas stabdanti mergina 2000-ųjų birželio 7 dieną Vilniuje, Žemuosiuose Paneriuose, įsėdo į K. Jonaičio vairuojamą automobilį „VW Passat“. Mergina tikėjosi pasiekti namus Jonavoje, tačiau 27-ajame kelio Vilnius–Kaunas kilometre maniakas jai trenkė per galvą kirvuko pentimi ir nusivežęs į mišką ją išžagino, o po to pasmaugė. Asmeninius aukos daiktus, kosmetiką K. Jonaitis parsivežė namo ir dalį jų atidavė savo žmonai Galinai Jonaitienei.
Tų pačių metų liepos 13 dieną K. Jonaitis bendrovės, kurioje dirbo, sunkvežimiu iš Vilkaviškio miškų urėdijos į sostinę vežė medienos krovinį. Ties Kaunu į jo sunkvežimį įlipo pakeleivingus automobilius stabdanti septyniolikmetė Kauno rajono gyventoja K. R. Pravažiavus Elektrėnus, kai iki Vilniaus buvo likę maždaug 30–40 kilometrų, K. R. paprašė, kad K. Jonaitis sustotų ir leistų jai pakelės miškelyje nusišlapinti. Kai mergina išlipo, K. Jonaitis atsekė jai iš paskos, sudavė apie pusšimtį smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, nuplėšė drabužius ir mažiausiai tris kartus įvairiais būdais išžagino. Šiai merginai per stebuklą pasisekė pabėgti.
2000-ųjų gruodžio 8 dieną, apie pusę septynių vakaro, 25 metų Elektrėnų gyventoja Eglė V. Žemuosiuose Paneriuose, toje pat vietoje kaip ir ankstesnė auka, įsėdo į K. Jonaičio automobilį „VW Passat“. Trakų rajone, netoli Daubų kaimo, K. Jonaitis išsuko iš kelio, merginą sumušė, prismaugė, pertempė ant užpakalinės automobilio sėdynės, išžagino, o tada užmušė. Aukos kosmetiką, piniginę, šalikėlį ir kitus daiktus K. Jonaitis parvežė namo ir atidavė savo žmonai.
Paskutine žinoma K. Jonaičio auka tapo dar viena dvidešimtmetė iš Jonavos – Jurgita Š. Ji 2001 metų gegužės 9 dieną tuose pačiuose Žemuosiuose Paneriuose įsėdo į K. Jonaičio vairuojamą „VW Passa'ą“. Kelionė baigėsi Baltamiškio miške – čia K. Jonaitis Jurgitą Š. žiauriai mušdamas išžagino. Tardymo duomenimis, auka nuo itin sunkių sužalojimų mirė, kol maniakas dar nebuvo baigęs tenkinti savo instinktų. K. Jonaitis kaip įprastai namo parsivežė aukos daiktus: batelius, rankinę, kosmetikos priemones, piniginę, akinius nuo saulės ir papuošalus. Dalį jų atidavė savo žmonai.
K. Jonaitis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir visą likusį gyvenimą praleis kalėjime. Maniako žmona G. Jonaitienė buvo nuteista 3 metams laisvės atėmimo, bet nuo bausmės atleista pritaikius amnestiją.
A. ŽUTAUTIENĖ
