Rusai neprisipažįsta
Vieną suomių keleivinį lėktuvą vadinamieji Josifo Stalino sakalai numušė 1940-aisiais, birželio 14-ąją, tačiau rusai iki šiol nepripažįsta, kad buvo numuštas keleivinis lėktuvas.
2008-ųjų pavasarį ir vasaros pradžioje hidrografinis JAV karinių jūrų pajėgų laivas „Pathfinder“ Estijos teritoriniuose vandenyse bandė surasti suomių keleivinio lėktuvo „Junkers 52“, pavadinto „Kaleva“, likučius. Tas lėktuvas priklausė suomių bendrovei „Aero“, vėliau tapusiai „Finnair“. Nors paieškai buvo panaudoti ir povandeniniai robotai, tačiau operacija buvo nesėkminga. Lėktuvo likučių rasti nepavyko.
Iki šiol diskutuojama, dėl kokių priežasčių buvo numuštas civilinis lėktuvas. Rusų atstovai nenori oficialiai pripažinti kaltės, nors jokių abejonių dėl to neturėtų kilti. Mat patį momentą, kai sovietiniai lėktuvai atakavo „Kalevą“, matė netoliese buvę estų žvejai. Jų pasakojimus dar 1941 metais buvo paskelbę suomių laikraščiai. Sovietinio lėktuvo šturmanas irgi yra aprašęs „šlovingą Stalino sakalų žygdarbį“.
Aprašė šturmanas
Buvęs Baltijos laivyno torpedinio aviacijos pulko šturmanas Piotras Iljičius Chochlovas, vėliau išsitarnavęs generolo leitenanto rangą ir tapęs Sovietų Sąjungos didvyriu, 1988 metais savo knygoje „Virš trijų jūrų“ smulkiai aprašė, kaip du bombonešiai IL-4 atliko žygdarbį, numušdami keleivinį lėktuvą netoli Talino. Vienu lėktuvu skrido pulko vadas B. Bedzinašvilis, pats P. I. Chochlovas ir šaulys seržantas Kazunovas, o kitu – kapitonas M. A. Babuškinas, šturmanas K. Vinogradovas ir šaulys A. Lučnikovas.
Štai ką rašo P. I. Chochlovas. „Gavome užduotį neišleisti užsienio lėktuvų ir laivų iš Pabaltijo respublikų uostų ir aerodromų. 1940 metų birželio 23-iąją du mūsų ekipažai skraidė Baltijos jūros šiaurės vakarų pusėje. Kai buvome maždaug už kokių 4 kilometrų nuo Talino, aš pamačiau, kaip iš Lagsbergo aerodromo pakilo lėktuvas ir pasuko Helsinkio link. Pasivijome lėktuvą JU-52 be jokių atpažinimo ženklų. Aš atsidariau liuką ir parodžiau ranka, kad lėktuvas skristų atgal į aerodromą. Tačiau „Junkers“ į tai nereagavo ir net padidino greitį. Tuomet šaulys paleido keletą trasuojančių kulkų linijų, tačiau ir tai nieko nepakeitė. Mes skridome labai arti ir matėme prie iliuminatorių sėdinčius keleivius pasitikėjimą savimi išduodančiais veidais. Vieni iš tų žmonių rodė mums kumščius, kiti – gąsdino pistoletais. Tuomet lėktuvas pažeidėjas buvo numuštas. Nors mes viską padarėme pagal taisykles, tačiau į aerodromą grįžome neramūs. Raporte smulkiai aprašėme, kaip viskas vyko, tačiau mums priekaištavo, kad negalėjome priversti JU-52 nusileisti. Viskas tapo aišku, kai iš įlankos dugno buvo iškeltas lėktuvo fiuzeliažas. Jame rado ne tik daug materialinių gėrybių, bet ir valstybinę paslaptį liudijančių dokumentų. Tuomet mes ir supratome, kodėl lėktuvas nenusileido ir stengėsi pasprukti. Juk jo įgulai ir keleiviams būtų tekę atsakyti už šnipinėjimą.“
Suklastojo datą
Iš knygos matyti, kad nei jos autorius, nei kiti, skridę kartu, nejautė jokios sąžinės graužaties dėl pražudytų 9 gyvybių. Kariškiams įsakymas yra įsakymas, ir jie jį vykdo nesvarstydami apie pasekmes. Tik memuarų autorius įvykio datą kažkodėl nukėlė 9 dienomis į priekį, kai Estija ir kitos Baltijos šalys jau buvo okupuotos rusų. P. I. Chochlovas rašo taip, lyg atrodytų, kad lėktuvu „Kaleva“ nuo „teisingo liaudies keršto“ norėjo pasprukti buvusieji buržuazinės vyriausybės vadai, kurie dar vežėsi ir slaptų dokumentų. Autoriaus žodžiais, „eksploatatoriai bandė per okeaną išvežti iš šalies prisigrobtą kapitalą“. Generolas Baltijos jūrą pavadino okeanu galbūt ir nežinodamas, tačiau datą pakeitė vis dėlto turėdamas tikslą pagražinti situaciją.
Tuo lėktuvu skrido du diplomatiniai kurjeriai prancūzai, į Taliną atvykę traukiniu iš Rygos, taip pat amerikiečių kurjeris Henris Anteilas, šifruotojas Maskvoje. Manoma, kad jis negalėjo turėti tokių slaptų dokumentų, dėl kokių vertėjo numušti keleivinį lėktuvą. O štai vienas iš dviejų prancūzų diplomatų – Simonas Marti ar Polis Longa – galėjo būti iš Maskvos ir su savimi turėti sovietų vyriausybės laišką Prancūzijos vyriausybei. Tame laiške galbūt rusai kvietė prancūzus nors kiek pasilaikyti prieš vokiečius ir žadėjo, kad rusai greitai juos užpuls – taip padės Paryžiui. Yra žinoma, kad Stalinas rimtai svarstė galimybę 1940-ųjų vasarą užpulti Vokietiją. Kadangi birželio 14-ąją Paryžius buvo užimtas vokiečių, tai Stalinas pabijojo, jog jį kompromituojantis laiškas gali patekti į vokiečių rankas, todėl ir įsakė numušti lėktuvą, kuriuo tas laiškas galėjo būti skraidinamas. Birželio 14-ąją sovietų kariuomenė pradėjo Estijos blokadą, todėl „Kaleva“ iš Talino galėjo išskristi tik gavęs rusų leidimą. Diplomatus, žinoma, galėjo sulaikyti oro uoste, bet tada būtų kilęs tarptautinis skandalas – apie tai būtų sužinoję ir vokiečiai. Todėl „Kalevai“ buvo leista pakilti, o po 10 minučių buvo sunaikintas ir lėktuvas, ir diplomatai su kroviniu. Taigi, kaip sakoma, visi galai į vandenį.
Viršilos parodymai
1943 metų gegužės 21-ąją pas vokiečius perbėgo rusų povandeninio laivo viršila Borisas Galkinas. Jis papasakojo 1940-ųjų birželį tarnavęs povandeniniame laive Щ-303. Jūreiviai buvo gavę įsakymą tikrinti visus išplaukiančius laivus, jų keleivius ir krovinius. Manyta, kad kuriuo nors laivu šalį bandys palikti Estijos vyriausybė. Todėl rusų laivų komandoms buvo leista šaudyti į bet kokį laivą, nepaklususį jų nurodymams, – nesvarbu, su kokios šalies vėliava jis plauktų.
Viršilos B. Galkino pasakojimu, birželio 14-ąją tas jų laivas Щ-303 buvo netoli Keri salos. Viršila, kaip ir visas laivo ekipažas, matė, kaip rusų lėktuvas numušė suomių keleivinį lėktuvą, kuris skrido iš Talino į šiaurę. Lėktuvas nukrito netoli Keri salos švyturio. Povandeninis laivas tuoj pat nuplaukė į lėktuvo kritimo vietą. Vandenyje plaukiojo lėktuvo nuolaužos, taip pat – amerikiečių ir prancūzų diplomatų lagaminai. Beieškant lėktuvo dalių ir diplomatinio pašto, buvo atskridęs dar vienas suomių lėktuvas. Jį tada bandė numušti povandeninio laivo artilerija, tačiau nepavyko. Paštas buvo išdžiovintas ir perduotas priplaukusiam minininkui, kuris jį nuplukdė į Kronštatą, netolimą Rusijos uostą.
Šie viršilos parodymai sutapo su suomių kontržvalgybos turimais duomenimis ir kitais parodymais.
Šaudė iš laivo
Kaip rusai numušė keleivinį lėktuvą, matė ir Keri salos švyturyje tuo metu buvęs lakūnas Oradas Mangas. Jis matė, kaip nuo Talino atskrido „Kaleva“ ir prie jo prisistatė du rusų lėktuvai. Šie iš abiejų pusių apsupo suomių lėktuvą ir skrido šalia, po to vienas nusileido žemiau, o kitas paleido kelias trasuojančių kulkų serijas prieš suomių lėktuvą. Tačiau šis skrido toliau maždaug 500 metrų aukštyje. Tuomet šūviai nuaidėjo tiesiai į lėktuvą. Pirmiausia sustojo jo kairysis variklis, po to pasirodė dūmai, ugnis, ir, krypdamas į kairę, „Kaleva“ nukrito į jūrą. Nors povandeninis laivas buvo vos už 6 mylių, pirmieji prie numušto lėktuvo priplaukė estų žvejai. Jų buvo net penki laivai. Žvejai surinko tai, kas buvo iškilę į vandens paviršių, tačiau atplaukę rusai viską atėmė ir patarė estams kuo skubiau plaukti į krantą.
Kai tik ryšys su „Kaleva“ nutrūko, į Malmės skrydžių valdymo centrą paskambino Santahaminos salos, kurioje buvo suomių postai, budintis karininkas. Ragelį pakėlė skrydžių vadovas Vidaras Dalstremas. Jis vėliau prisiminė: „Pokalbis buvo trumpas. Manęs paklausė, ar turėjo atskristi į Malmę lėktuvas iš Talino. Kai pasakiau, kad turėjo, tai man pranešė, jog matė degantį lėktuvą, kuris nukrito į jūrą, ir mano, jog tai keleivinis lėktuvas, turėjęs atskristi į Malmę“. Kad būtų aišku, į įvykio vietą tuoj buvo išsiųstas jūrų žvalgybos lėktuvas, bet jis nukrypo nuo kurso ir nieko nerado.
Malmėje bazavosi ir suomių naikintuvų eskadrilė. Tuo metu Malmės skrydžių valdymo centre buvo ne tik vadovas V. Dalstremas, bet atvyko ir kompanijos „Aero“ generalinis direktorius Gunaras Stole, šalia buvo ir naikintuvų eskadrilės vadas majoras Gustavas Magnusonas, feldfebelis Ilmaris Jutilainenas. Šis vėliau rašė savo knygoje „Raudonųjų pilotų pykčiui“: „Su G. Magnusonu mes apgailestaudami klausėme išskridusio žvalgybininko beviltiškų pranešimų. Kadangi tą dieną budėjau, tai mano lėktuvas buvo paruoštas skrydžiui. Netrukus Magnusonas pasisuko į mane ir tarė: „Dumk tu“. Aš greitai sėdau į lėktuvą ir pakilau. Kiek paskridęs į pietus, pamačiau sovietų povandeninio laivo siluetą. Ant laivo buvo raudona vėliava. Atrodė, kad laivas stovi vienoje vietoje, kad jo įgula pastebėjo katastrofą ir priplaukė, nes šalia plūduriavo faneros gabalai ir plėtėsi tepalo dėmė. Aš sukiojausi 50 metrų atstumu ir mačiau daug plaukiojančių daiktų iš lėktuvo. Po to praskridau tiesiai virš laivo, kad pažiūrėčiau, kas jo denyje, ir tuomet jūreiviai nubėgo prie zenitinio pabūklo. Mačiau, kad šalia yra ir estų žvejų laivų, o kiek toliau – dar vienas povandeninis laivas. Kai rusai pradėjo šaudyti, aš pasukau namų link“.
Beje, likimas piktai pasišaipė iš to rusų povandeninio laivo. Tų pačių metų rugpjūčio 28-ąją laivas nuskendo toje pat vietoje, kur buvo numuštas „Kaleva“. Plaukdamas jis užkliudė suomių pastatytą minų užtvarą. Iš 36 jūreivių išsigelbėjo tik 14.
Duomenis sunaikino
Suomijoje buvo žinoma apie numuštą lėktuvą, tačiau šalies vadovai, matyt, nenorėjo skandalo, nes padėtis buvo ir taip įtempta. Sudaryta komisija nustatė, kad lėktuvas nukrito esą po sprogimo jo viduje. Įdomu, kad nė viena šalis, kurios piliečių skrido tuo lėktuvu, rusams nepareiškė jokių protestų. Tik JAV ir Prancūzija atsiuntė neutralius užklausimus apie nukritusį lėktuvą, bet nieko nekaltino. Ir tik praėjus daug metų po karo, buvo prisimintas rusų numuštasis lėktuvas ir bandyta sulaukti bent atsiprašymo.
Amerikiečių žurnalistai 2000-aisiais kreipėsi į Rusiją, tačiau gavo atsakymą, kad jokių duomenų apie „Kalevos“ žūtį šalies archyvuose nėra. Laikraštis „The New Times“, gavęs tokį atsakymą, samprotavo, kad galimi du variantai. Arba iki šiol tie dokumentai neišslaptinti, arba jie buvo sunaikinti dar 1940-aisiais. Laikraštis taip pat svarstė, kad gal vis dėlto vertėtų Rusijai pripažinti kaltę už sovietų padarytą nusikaltimą, atsiprašyti ir išmokėti kompensacijas aukų giminėms. Be diplomatų, lėktuve buvo du Suomijos piliečiai, du – Vokietijos, po vieną – Estijos ir Švedijos.
Beje, dar ir iki numušimo „Kaleva“ buvo patekęs į avariją. 1930-ųjų viduryje Skandinavijoje keleivių pervežimas lėktuvais augo labai sparčiai, tad bendrovė „Aero“ nusprendė nusipirkti du trijų variklių JU-52. Vienas jų ir buvo pavadintas „Kaleva“. Iš pradžių prie šio lėktuvo buvo pritaisytos plūdės, ir jis tūpdavo ant vandens, tačiau greitai plūdes pakeitė neįtraukiami ratai. 1937-ųjų lapkričio 10-ąją JU-52 skrido iš Helsinkio į Turku miestą, o iš ten – į Stokholmą. Vos tik lėktuvas pakilo iš Turku, 13-ąją skrydžio minutę nutrūko ir nukrito pagrindinis lėktuvo variklis. JU-52 vadas nesutriko tokioje sudėtingoje situacijoje ir, siekdamas atstatyti centruotę, liepė keleiviams skubiai pereiti į lėktuvo priekį. Tuomet pavyko sėkmingai nutupdyti lėktuvą Turku oro uoste. Po remonto lėktuvas vėl buvo eksploatuojamas keleivinėmis linijomis.
Nepaisant atšiaurių oro sąlygų Skandinavijoje, ir toliau daugėjo skrydžių, buvo atidaromos naujos oro linijos. Viena jų buvo Talinas–Helsinkis, kuria ir skraidė suomių „Aero“ bei Estijos oro linijų lėktuvai JU.
Praėjus dviem dienoms po katastrofos, panaši nelaimė galėjo ištikti ir Estijos oro linijų lėktuvą JU-52. Šis irgi buvo apšaudytas iš povandeninio laivo, tačiau šauliai nepataikė. Tai buvo paskutinis nepriklausomos Estijos lėktuvo skrydis.
Daugiau apie lėktuvų katastrofas galima paskaityti knygoje „Skrydis į mirtį“
Vytautas Žutautas
