Kalėdos ir šių laikų žmogui yra labai prasminga šventė - ji suteikia galimybę susimąstyti, pagalvoti ir gerą darbą padaryti, ir pasilinksminti, tačiau ši sakrali šventė turi būti išlaukta.
Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė supratingai vertina išankstinį žmonių "lėkimą į Kalėdas", bet sako, kad tuomet per pačias šventes dažnai nelieka kulminacijos, mat viskas būna apžiūrėta, eglutės uždegtos, saliutai nugriaudėję, Kalėdų giesmės šimtąkart nuskambėjusios.
Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą Kultūros ministerijos 2009 metų premiją pelniusi N. Marcinkevičienė sako, kad prieš penkiolika metų etnologai, etnografai pradėjo skelbti, jog reikia sugrąžinti tradicines šventes, kad tapusios gyvenimo norma jos padeda išgyventi visas blogybes, padeda žmogui žinoti, kaip elgtis bet kokioje situacijoje.
N. Marcinkevičienė: Tada atrodė, kad niekada nepasieksime šio tikslo, kad tai ir liks kalbomis siaurame žmonių ratelyje. Betgi matome, kad tikrai atsiranda domėjimasis, jaunimas skambina į Lietuvos liaudies kultūros centrą ir klausia ne tik dėl tradicinių švenčių, bet ir dėl vestuvių, krikštynų senųjų papročių. Nors suprantu, kad jaunimui, kuris yra ir pasaulio pamatęs, mūsų papročiai atrodo ir juokingi, ir pasenę, ir gal įdomiau, kas už jūrų marių...
Matau, kaip tuos žmones, su kuriais aš bendrauju ir gaunu papročių medžiagos, veikia švenčių laukimo momentas, noras padaryti kažką ir savo šeimai, namams, kad ir aplinkiniams būtų smagiau, gražiau. Ypač kultūros darbuotojai - jiems dabar pats darbymetis, jie nuoširdžiai stengiasi ir vaikams, ir seniems, ir jauniems suteikti progos išeiti, pasižmonėti.
ELTA: Ar ne per anksti pradedame švęsti, kad vėliau nebelieka nei noro, jei jėgų linksmintis per pačias Kalėdas?
N. Marcinkevičienė: Advento ramybė būdinga Lietuvai - apsilankę užsieniečiai prieš keliolika metų sakydavo: jūs turite Adventą. Patys to lyg ir nepajusdavome, o kiti jautė susikaupimą, atėjimo laukimą, ir tų vestuvių būdavo apmažėję. Lyg ir nesąmoningai dar veikė senieji reliktai.
Dabar mes labai stengiamės - šventinių eglučių įžiebimais aikštėse aplenkėme ir Ameriką, ir Europą, ir mūsų prekybos centrai labai skuba. Bet jeigu prilaikytume tą lėkimą į Kalėdas? Nes per pačias Kalėdas kaip ir atsipučiame, lyg ir nieko nebėra - viskas išbandyta, viskas pamatyta... Manęs negąsdina, kad truputį aprimome, nes tikrasis šventinis šurmulys turėtų prasidėti per Kalėdas - būtų dar smagiau! Pagaliau Saulė stabtelėjo ir jau kils aukštyn, ilgės diena. Taip elgdamiesi prasmingai išnaudosime sakralųjį laiką, kuris, patikėkite, tikrai veikia ir šiuolaikinius žmones. Šventė būna kitokia, jeigu ji yra išlaukta.
ELTA: Tai linksmintis per Kalėdas - ne nuodėmė?
N. Marcinkevičienė: Per Kalėdas linksmintis ne tik ne nuodėmė, bet ir būtina. Ypač antrą Kalėdų dieną būtinai reikia išeiti į viešumą. O jeigu tuomet ir eglutės mieste būtų įžiebiamos su saliutais - ši kulminacija labai tiktų Kalėdoms, kas Adventui - ne visada... Gaila, neteko girdėti, kad per šias Kalėdas miestuose būtų kokių nors linksmybių, net Televizijos bokštas įžiebtas savaite anksčiau, prieš Kalėdas, mat ankstesniais metais laukdavome bent šios atrakcijos, kai visos eglutės aikštėse uždegtos, viskas apžiūrėta...
ELTA: Ar mūsų laikais ne pernelyg sureikšmintas Naujųjų metų sutikimas?
N. Marcinkevičienė: Sakyčiau, kad ne. Sovietmečiu akcentas tekdavo Naujiesiems metams, nes tik juos galėdavome oficialiai švęsti. Dabar Naujųjų sutikimas kaip tik eina į antrą planą. O metų virsmas buvo šventė ir seniau - ji būdavo vadinama antrąja arba riebiąja Kūčele. Tai lyg ir Kalėdų atkartojimą. nes visos didelės šventės turi atgarsį po savaitės, kaip ir po Velykų - Atvelykis. Taigi ne tiek svarbi būdavo Naujųjų metų data, bet tarsi atkartojimas Kūčių ir Kalėdų, netgi tie patys patiekalai būdavo ant stalo - kūčiukai ir aguonpienis, dar ir mėsos kepsnys. Atsikartodavo ir Kūčių būrimai, tikėjimai. Jeigu laužo nekurdavo, tai bent jau šiaudų vieną kitą kūlį sudegindavo (dabar turime saliutus, iliuminacijas). Man atrodo, dabar Naujieji metai atsistoja į savo vietą, bet su Kalėdomis, aišku, jiems nesilyginti...
ELTA: Šiais metais buvo išleista Jūsų knyga "Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai". Ką galėtumėte pasakyti apie žiemos šventes gastronominiu požiūriu?
N. Marcinkevičienė: Dabar daug kas skundžiasi - kokios šįmet Kūčios vargingos... O iš tikrųjų Kūčių stalas ir neturėtų būti apkrautas kažkokiais egzotiškais patiekalais. Man tenka skaityti apie Kūčias Lietuvos dvaruose prieš 70 metų ir anksčiau. Tada turtingi žmonės tikrai galėjo daug ką sau leisti ir pamėgdžioti Vakarus, sekti madomis iš Lenkijos. Betgi valgydavo tuos pačius barščius, nors iš stiklinių vazų, bet barščiai juose - su ausytėmis. Gal įdėdavo kokį migdolą, bet būdavo tie patys kūčiukai, riešutai... Tradiciniai Kūčių patiekalai yra gana paprasti, sotūs ir reikalingi. Kiekvienas iš jų ką nors reiškia, jeigu norime tuo tikėti. Tie produktai nėra labai brangūs dalykai, bet tikri, užaugę Lietuvoje, tik per Kūčias valgomi su aguonpieniu, medumi, baravykais, spanguolių kisieliumi... Taigi ne stalo turtingumas nulems mūsų nuotaiką ir kitų metų sėkmę, bet tradiciškumas.
ELTA: Kokios bus Kūčios, Kalėdos Jūsų namuose?
N. Marcinkevičienė: Mano Kūčios - labai tradicinės ir paprastos, kaip prieš 50 metų, taip ir dabar: silkė, žuvis, grybas, bandelės su grybais, kleckučiai arba kūčiukai, aguonpienis ir spanguolių kisielius. Dar stengiuosi ant stalo padėti obuolių, nors jų anksčiau nebūtinai ant mūsų stalo būdavo. Bet dabar kažkaip norisi to obuolio - jis kaip saulė toje mįslėje: auksinis obuolėlis po žemę ritinėjas. Šis vaisius sugėręs visą vasaros skaidrumą, saulės šilumą, ir ant stalo labai tinka. Per Kūčias valgome visų patiekalų, visų paragaujam ir paliekam per naktį mirusiųjų vėlėms - pažįstamų, draugų, giminių, kad ir jos galėtų pasivaišinti.
Kalbino Laura Pačtauskaitė
