Lygiai prieš 80 metų virgulininkai Austrijos pilyje bandė surasti lobį, kurio iškasimą finansavo Adolfas Hitleris. Lietuvoje virgulininkai nėra labai paklausūs. Tarpukariu juos smerkė, velnio sąjungininkais vadino Lietuvoje įtakinga Katalikų bažnyčia, po karo šarlatanais vadino komunistinė sovietų valdžia. Šiaip ar taip, ne kartą įsitikinta, kad jų informacija dažniausiai būna bevertė arba klaidinga.
Austrijos šiaurinėje lygumų dalyje, Linco apygardoje, yra beveik nežinomas nedidukas Aurolcmiunsterio miestelis, o jame stūkso 1712 metais pastatyta pilis. Jos paveldėtojams ištisus du šimtmečius vis nesisekė. Galiausiai paskutinis grafas Arko-Valėjus ėmė apleistą pilį ardyti, o 1925 metais pigiai pardavė vietiniam pašto tarnautojui Karlui Šapeleriui.
Tuomet šnekėta, kad iš tikro tą pilį pirkę ir K. Šapeleriui pinigus davę norintys likti šešėlyje aukšti Austrijos dvasininkai, kurie tikėję, kad šios šalies žemėse su visomis savo brangenybėse yra palaidotas nenusakomai turtingas hunų karalius Atila.
VI amžiuje gyvenęs gotų istorikas Jordanas rašė, kad Atila staiga mirė per savo vestuves su eiline gražuole padauginęs vyno. Valdovo kūnas buvo paguldytas į aukso karstą, šis įdėtas į didesnį, sidabro, o pastarasis paslėptas geležies karste ir slapčia naktį, kad kapų plėšikai nesužinotų, palaidotas kartu su milžiniškais hunų valdovo turtais.
Tad pilies pirkėjai degė nekantrumu surasti Atilos kapą. 1932-ųjų pradžioje Aurolcmiunsteryje prasidėjo intensyvios kapo paieškos. Tik kaip jį rasit?
Tuo metu ieškoti lobių buvo labai madinga. Per keletą dešimtmečių Austrijoje buvo surasta daugiau kaip 3000 tariamų Atilos kapų, tik nė karto niekam nieko nepavyko iškasti.
Pilį pirkęs K. Šapeleris buvo apsėstas idėjos, kad šalia jo pilies esąs palaidotas Atila su savo nesuskaičiuojamais turtais, o jo kapą būtinai parodysianti virgulė – žinovo rankose laikomas medžio ar metalo virbas. K. Šapeleris pažinojo ir virgulininką – kuklų pašto tarnautoją Binderbergerį, kuris uždarbiaudavo ūkininkams virgule ieškodamas vietų, kur geriausia kasti šulinius.
Virgulė parodė žudiką?
Ginčai dėl virgulių netyla jau šimtus metų. Virgulininkai tikina virgulėmis galį aptikti ne tik požemines vandens gyslas, užkastus lobius ir lavonus – jie imdavosi (ir vis dar imasi) surasti dingusius žmones bei nusikaltėlius.
Plačiai aprašyta, kaip 1692 metais Prancūzijos mieste Lione buvo rasti nužudyti vyno pirklys su žmona. Žandarai nerado jokių įkalčių, tad jiems šoko padėti vietos mūrininkas 29 metų Žakas Aimaras. Jis virgule „nustatė“, kad žudikų būta trijų, tik du jau pabėgę į Italiją.
Rankose atkišęs kelią rodančią virgulę, Ž. Aimaras ginkluotus pareigūnus atlydėjo į pietų Prancūziją ir kalėjime netoli Tulono uosto tarp ką tik suimtų 13 nusikaltėlių virgule parodė tariamą žudikų bendrininką – devyniolikmetį kupriuką. Pastarasis neprisipažino, todėl buvo nužudytas baisiose kančiose ant kankinimų rato.
Teismuose uždrausta
Nors šis įvykis Ž. Aimarą plačiai išgarsino, rimti žmonės pareikalavo įrodyti virgulės patikimumą. Buvo atlikti eksperimentai – visai negiliai žemėje užkasta statinė su vandeniu bei dėžė su metalo gabalais. Kad ir kaip Ž. Aimaras stengėsi, virgule surasti šių vietų taip ir nesugebėjo. Tada Ž. Aimaro paprašyta nustatyti keletą vagių – jam nepasakius, kad tuo metu jie jau sėdi kalėjime... Ž. Aimaras į policiją atgrūdo kelis suglumusius visiškai nekaltus žmones ir galutinai apsijuokė.
1701 metais išleistas specialus dekretas, kuriuo uždrausta Prancūzijos teismuose remtis įrodymais, gautais pasinaudojus virgule. Virgulininkai, žinoma, niekur nedingo, tik jie, kol neišmirė karta, pamenanti Ž. Aimaro istoriją, ėmė dažniau ieškoti ne nusikaltėlių, o požeminių vandens gyslų, lobių ar dingusių žmonių.
Sensacija po sensacijos
Pastebėta, kad tikėjimas stebuklais ir burtininkais, ekstrasensais visada stiprėja prasidėjus ekonomikos krizėms. 1929-aisiais prasidėjus Didžiajai depresijai, pasipylė naujienos apie virgulėmis atliktus tariamus stebuklus. 1931-ųjų spalio 9-ąją laikraštis „Berliner Lokalanzeiger“ pranešė, kad Prancūzijos ir Belgijos pasienyje vietinis abatas Legranas su virgule esąs atradęs pilnus aukso vienuolyno požemius. Vietos valstiečiai kone išprotėjo kasinėdami apylinkes, bet tik keikėsi neradę nė sudilusio skatiko.
Tuo metu Aurolcmiunsteryje buvo įkurtas Vokietijos virgulininkų draugijos Austrijos skyrius. 1932-aisiais ėmęs su virgule tyrinėti pilies apylinkes, Binderbergeris skelbė vienas už kitą sensacingesnius atradimus. Galiausiai prie pilies ant žemės jis nubraižė ne tik Atilos kapą, bet ir visą požeminę šventyklą. Ir visose jos patalpose virgulė „rodė“ auksą, brangakmenius, kitokius nesuskaičiuojamus turtus.
Tais lobiais susidomėjo ir tuo metu Vokietijoje stipriausios politinės jėgos – Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partijos – vadas Adolfas Hitleris bei jo sąjungininkas Francas Zeldtas. Šiedu naciai projektą apipylė pinigais. Negana to, A. Hitleris per savo saugumo būrių – SA – vadą Ernstą Remą skyrė būrį rudmarškinių smogikų, kad tie apsupę saugotų pilį ir kasimo darbus – juk buvo žadamos tonos aukso...
Užgriuvo darbininką
1932-ųjų balandžio 1-ąją Binderbergerio virgulės nurodytoje vietoje buvo suręstas pastatas, o jame pradėta kasti šachta. Duobė platėjo ir gilėjo, bet žadėto hunų aukso – nė kruopelės. Vasarą, pasiekus 10 metrų gylį, imta rausti horizontalius tunelius, bet ir vėl nerasta nei surūdijusio skatiko, nei jokio kapo. Negana šios nesėkmės, pasipylęs gruntinis vanduo ėmė plauti duobės sienas. Galop, kai 1932-ųjų rugpjūtį vienas šachtos koridorius užgriuvo darbininką, įsikišusi policija ir darbų saugos inspekcija darbus įsakė sustabdyti.
A. Hitleris ir kiti įtakingi veikėjai, supratę, jog investicijų neatgaus, triukšmo nekėlė, kad neatrodytų paskutiniais idiotais ir pajuokos objektais. Nebuvo iškelta net baudžiamoji byla.
Virgule Atilos kapą „aptikęs“ Binderbergeris dėl nesėkmės palūžo, ėmė kliedėti ir atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Ilgainiui ten ir mirė.
Spauda apie Atilos kapo projektą liovėsi rašyti – net ir šiandien apie jį beveik nieko nerasi internete.
Aurolcmiunsterio pilis po karo buvo suremontuota, bet ją lankantiems turistams irgi nepuolama pasakoti, kokia virgule užkurta afera, kokios virė aistros, kiek lengvatikių pinigų tais tolimais 1932-aisiais, lygiai prieš 80 metų, išnyko purvinoje duobėje...
Garsiausias bioenergetikas
Lietuvoje bioenergetikų virgulininkų padaugėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jų būta ir anksčiau, bet jie vengė reklamos. Pirma, tarpukariu juos smerkė, velnio sąjungininkais vadino įtakingoji Katalikų bažnyčia, o po karo šarlatanais vadino komunistinė sovietų valdžia.
Vienas žinomiausių pastarųjų metų Lietuvos bioenergetikų buvo panevėžietis Pranciškus Sabaliauskas, mėgęs didžiuotis, kad virgule ir kitais savo įnagiais atskleidęs ne vieną nusikaltimą, net žmogžudysčių. Tačiau galiausiai išaiškėjo, jog pats P. Sabaliauskas nepasitikėjo vien virgule. Prieš nustatydamas žudiką ar kur ieškoti dingusio žmogaus, P. Sabaliauskas stengdavosi pirma mitriai apsisukti įvykio vietoje, iš pažįstamų teisėsaugininkų išpešti jų jau surinktą informaciją ir tik tada aukų artimiesiems nupiešdavo savo „pranašišką viziją“.
P. Sabaliauskas net buvo gavęs policijos rėmėjo pažymėjimą, bet ilgainiui pareigūnai, įsitikinę, kad virgule gaunama informacija – bevertė, atsisakė P. Sabaliausko pagalbos.
Negana to, 2001 metais ieškodamas dingusios merginos, P. Sabaliauskas staiga pareiškė virgule nustatęs, kad prie jos dingimo nagus esą prikišę policininkai. Tada jis neteko policijos rėmėjo pažymėjimo, bet nepasikeitė.
1997-ųjų vėlų rudenį Jurbarko rajone dingo į šokius išėjęs 21 metų vaikinas. Už 100 litų pasamdytas P. Sabaliauskas virgule „nustatė“, kad jį pakoręs kaimynas, ir net nurodė nulūžusį medį prie upelio. O pražuvėlis rastas kitą pavasarį griovyje, nutirpus sniegui. Nustatyta, kad jis, širdininkas, mirė eidamas staiga sustojus širdžiai.
Apkaltino mažylės tėvus
2002-ųjų kovo mėnesį Mažeikių rajone, Plinkšių kaime, iš kiemo dingo 3 metukų Laura. Policijai mažylės vis nesurandant, iš proto einantys tėvai kreipėsi net į kelis ekstrasensus. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad vienas jų pareiškė matąs vaiką vandenyje, tačiau likę kiti vienodai porino Laurą matantys pagrobtą ir įkalintą, tik kiekvienas vis kituose miestuose, net kažkur Švedijoje. Bioenergetikai buvo nurodę net du adresus Kaune ir Klaipėdoje. Ten nuvykę policininkai, aišku, nieko nerado.
Galiausiai pas Lauros tėvus, iš sielvarto nerandančius vietos, atvyko P. Sabaliauskas. Pasisukiojęs su virgule, jis mergaitės motinai ėmė ir pareiškė: ogi išsiaiškinęs, kad... patys tėvai nužudę dukrytę ir jos kūną paslėpę! Iki alpulio pasipiktinusi Lauros motina akiplėšai iškvietė policiją.
Dingusioji mergaitė po mėnesio rasta nuskendusi Plinkšių tvenkinyje. Jokių smurto žymių neužfiksuota, mažylė paprasčiausiai nepastebėta išėjo iš kiemo ir įkritusi į vandenį prigėrė.
Mirusiąją „matė“ gyvą
2005-ųjų pavasarį dingo 25 metų studentė – pakeleivingomis mašinomis išvažiavusi iš Vilniaus į Panevėžį, namie nepasirodė...
Artimieji susirado P. Sabaliauską ir jo paprašė virgule patikrinti, kur yra pražuvėlė. Ekstrasensas tyrė virgule, po to virš merginos nuotraukos laikė ant siūlo pakabintą adatą. Pagal jam vienam suprantamus adatos svyravimus P. Sabaliauskas pareiškė, kad studentė esanti pagrobta ir verkia įkalinta nelaisvėje.
Vėliau kriminalistai surado merginos kūną. Tada išaiškėjo, jog ekstrasensui aiškinant savo vizijas apie merginos pagrobimą ji jau buvo seniai negyva.
Keisti tyrimo metodai
2006-ųjų vasarą šiaulietę Stanislavą S. kreiptis į bioenergetiką P. Sabaliauską privertė sielos skausmas ir neviltis. Mat Kelmės rajono vienkiemyje gyvenusi jos motina išėjo į ganyklą perkelti karvės ir dingo be žinios.
P. Sabaliauskas atvažiavo į dingusios senutės sodybą Kelmės rajone. Papietavęs išsitraukė virgulę, pamakalavo su ja kambaryje, o grįždamas prie stalo grybštelėjo vienai moteriškei už krūtinės. Dingusios senolės duktė nebetvėrė tokio elgesio ir vos tramdydama ašaras išėjo į tvartą šerti gyvulių. Tai pamatęs P. Sabaliauskas visai giminei girdint paskelbė, kad ji ir esanti motinos žudikė... Tai, girdi, parodžiusi ne tik virgulė – duktė ir pati išsidavusi, mat juk neištvėrusi su bioenergetiku viename kambaryje.
Policija patikrino informaciją, bet motinos dingimo dieną duktė turėjo tvirtą alibi – buvo visai kitame mieste.
Po pusantrų metų pradingusios senutės palaikus Kelmės rajono miškuose rado grybautojai. Ekspertai smurto žymių neaptiko. Nustatyta, kad dėl senatvės pensininkė jau prastokai orientavosi. Eidama iš ganyklos ji paprasčiausiai pasuko ne į tą pusę, miške paklydo ir naktį mirė sušalusi.
Išžudė savo artimuosius
Teisybės dėlei tenka pripažinti, kad P. Sabaliauskas yra ir kai ką atspėjęs teisingai.
1995 metų kovo 31-osios naktį Biržų rajono Kupreliškio kaime 18 metų Mindaugas Daunoras, apsiginklavęs laužtuvu ir peiliu, tyliai įsėlino miegamąjį, kur ramiai miegojo jo 39 metų motina Danutė, 41 metų patėvis Jurgis ir jųdviejų 10 metų duktė Rūta...
M. Daunoras ant tėvų pyko, kad nenupirkę jam kompiuterio, kad duodavę, jo nuomone, per mažai kišenpinigių. Taigi tą naktį visus tris miegančius šeimos narius jis nužudė...
Įvykdęs kraupias žudynes, M. Daunoras tris lavonus sumetė į rūsį, o po kelių parų naktį sumetė į kanalizacijos šulinį, esantį prie sodybos, ir užbetonavo. Žudikas kruopščiai slėpė įkalčius – sudegino kruviną patalynę, tėvų ir sesers drabužius, pedantiškai sutvarkė ir išvalė namus, perklijavo vienos miegamojo sienos tapetus, ant kurių buvo užtiškęs lašas kraujo, ir visiems melavo, kad tėvai su seserimi išvykę į Latviją ir dingę.
Per mėnesį pražuvėlių paieškoms nepasistūmėjus nė per nago juodymą, nužudytojo brolis Vidmantas iš Panevėžio į Kupreliškį atsivežė ekstrasensą P. Sabaliauską. Pasisukiojęs su virgule, šis bedė pirštu į M. Daunorą ir pripuolęs ėmė piktai reikalauti prisipažinti. Šis kiek sutriko, bet neišsidavė. Pažiūrėjęs į vietovės žemėlapį, bioenergetikas patarė lavonų ieškoti už 6 kilometrų esančio ežero pakrantėse. Giminaičiai su policija tas vietas išnaršė, bet nieko nerado.
Šeimos nužudymo bylą atskleidė ir lavonus atkasė policijos kriminalistai. Nuteisus M. Daunorą kalėti iki mirties, pareigūnai pareiškė, kad jie iš karto įtarė Mindaugą, tik tai laikė paslaptimi, nes, skirtingai negu ekstrasensams, jiems reikia surasti nenuginčijamus įkalčius. Policininkai pridūrė, kad savo išpuoliu P. Sabaliauskas ne padėjo, o greičiau pakenkė, nes apkaltintas M. Daunoras neprisipažino ir tapo dar atsargesnis, kalbėdamas dar labiau rinko žodžius.
Ekstrasensą išvarė
1998-ųjų birželio 31-ąją Vlado Belecko (Stupakovo) gauja į pasalą viename Kauno bute įviliojo ir nužudė kunigą Ričardą Mikutavičių. Paskui banditai sugebėjo dvasininko kūną nepastebėti nuvežti ir įmesti į Nemuną.
Nusikaltimas buvo atskleistas tik po metų, o kol tai įvyko, nežinios kankinamus dingusio be žinios kunigo artimuosius Kaune aplankė P. Sabaliauskas. Jis pareiškė virgule nustatęs, kad R. Mikutavičius esąs nužudytas, o tai padaręs vienas iš jo giminaičių. Žmonės ekstrasensą išvijo, o atskleidus nusikaltimą išaiškėjo, jog R. Mikutavičiaus žmogžudystę organizavo, tiesa, ne giminaitis, bet geras pažįstamas, irgi antikvarinių meno kūrinių kolekcininkas, V. Beleckas.
2009-aisiais, sulaukęs 81 metų, P. Sabaliauskas mirė. Jis visiems mėgdavo girtis, kiek daug virgule esąs atskleidęs sunkių nusikaltimų – penketą žmogžudysčių, dešimtis vagysčių, – ir nustatęs gausybės dingusiųjų buvimo vietą. Vis dėlto surinkti faktai byloja ką kita.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Robertas Jagminas:
Policija visada atidžiai išklauso visus, kurie gali suteikti informacijos apie nusikaltimus. Būtų puiku, jei mums padėtų ir ekstrasensai, virgulininkai, bet kokie informacijos žinovai, nes atskleidžiant nusikaltimus neretai tenka įdėti labai daug darbo.
Labai gaila, bet ne kartą įsitikinta, jog ekstrasensų suteikiama informacija būna kone bevertė. Kas iš to, jei virgulė, svambalai ar dvasios kažkam parodo, kad žudikas yra Lietuvoje gyvenantis vyras, arba jei pražuvęs žmogus – kažkur vandeny ar miške. Informacija – abstrakti, įrodymų – jokių. Policijai visada reikia įkalčių, informacijos, kurią galima patikrinti, užfiksuoti, o ne sapnų, ne vielučių siūbavimo, niekuo nepagrįstų įsitikinimų ar tuščių svaičiojimų.
TIK FAKTAI:
Virgulė žinoma bemaž visose Vakarų pasaulio kultūrose. Angliškai ji vadinama „dowsing rod“, vokiškai – „Wünschelrute“, rusiškai – „vetka ivy“ („karklo virbas“).
Virgulininkai (dar kitaip – biolokacininkai) naudoja pačias įvairiausias virgulių rūšis: „L“, „V“, „П“ tipo, kilpines, vienarankes, dvirankes. Neretai virgulę atstoja ir įvairiausi rankoje laikomi svambalai.
Kad ir kokios būtų rūšies, virgulė niekada pati, be kontakto su virgulininku, nieko nerodo – veikia tik laikoma virgulininko rankoje (rankose), galėdama laisvai judėti.
Pasak mokslininkų, virgulę nevalingai judina pats virgulininkas pagal savo subjektyvius spėjimus. Savo ruožtu tie, kurie tiki mokslui nežinomomis jėgomis, neabejoja, jog virgulės galinčios parodyti tai, kas nematoma plika akimi.
Sigitas STASAITIS
