Pasikalbėkime apie Gyvą teatrą. Ar Jums teko kada nors susidurti su tokiu – sielą džiuginančiu, stulbinančiu, pasotinančiu mintis ir emocijas? Manau taip, kiekvienas mūsų turi tokios patirties, gal tik retai ja pasidaliname – juk paprasti žiūrovai linkę savo intymius pergyvenimus, mintis apie tai, ką matėm teatre, kuo džiaugėmės, apie ką galvojom pasilikti savo atminties talpyklose. Neįprasta dalintis, pasakoti apie tai viešai, juk galiausiai tai kritikų duona rašyti, analizuoti, vertinti spektaklius.
Bet kad jau viskas yra suirę, supuvę šioje karalystėje, tai niekas perdėm nebesistebi ir nūdienos teatralais, išmokusiais mikliai keisti kailį, prisitaikyti, nutaisyti reikiamą toną – priklausomai nuo to, ko reikia stipresniajam, pamaitinančiam, stogą teikiančiam. Naujausia aktualija, sukėlusi tikras smėlio dėžės vertas batalijas – teatralų pasidrabstymas purvais, rietenos, postų dalybos ir dergimasis dėl tikrai riebaus kąsnio – Nacionalinio dramos teatro vadovo kėdės ar gal greičiau „sosto“.
Nes panašu, kad būtent taip šią poziciją supranta uolūs priešrinkiminės kampanijos organizatoriai. Tada tampa galimos, jų požiūriu pateisinamos, bet kokios priemonės kovoje dėl „sosto“ - nuo metodiškai žiniasklaidą užplūdusių, žemiau juostos dabartiniam Nacionalinio dramos teatro vadovui, kertančių nešvarių straipsnelių iki standartinio pobūdžio „nuoširdų teatralų susirūpinimą esama padėtimi“ demonstruojančių laiškų adresuotų Prezidentei, Kultūros ministerijai, užsakytų interviu ir kitų, dažniausiai Lietuvoje priešrinkimines akcijas lydinčių juodųjų technologijų metodų. Įsiaudrinę teatralai panašu jau matuojasi sostą, dalinasi valdžiukę, 100 procentu įtikėję savo teisumu ir galia paniekinamai vertina bet kokius sveiko balso diktuojamus argumentus, užstojančius kitą pusę, ar bandančius išsakyti kitokią nei iš anksto suformuluota, nuomonę.
Teatralai, ypač aktyviai įsijungę į priešrinkiminę kovą, dažniausiai vartoja moralinę argumentuotę, žongliruoja emocijomis, suinteresuotų žmonių jausmais, juk šiaip ar taip kovojama dėl labai svarbaus objekto – pagrindinio Lietuvos teatro, meno šventovės, stūksančios pačioje Vilniaus širdyje, turinčios aiškią materialinę ir kultūrinę vertę. Gal todėl galima įtarti dalį iš tų šešių į vadovo postą pretenduojančiųjų turint aiškių materialinių interesų, norinčių valdyti konkretų miesto centre esantį nekilnojamą turtą, pastatus, turinčius vertę ir galinčius nešti pelną, ekonominę naudą apsukriam naujam valdytojui...
Sudėtingiau su tais, moraliaisiais, mosuojančiais „suteptomis nacionalinio meno šventovės“ vėliavomis, ieškančiais trūkumų repertuare, veiksmuose, povyzoje, visame kame... Jiems, akivaizdu, Nacionalinis dramos teatras yra tik tam tikras prekinis ženklas, simbolis, turintis apibrėžtą reikšmę ir svarbą nūdienos visuomenėje, reikšmę, kurią lengva ranka galima keisti ir transformuoti jiems palankia linkme, paverčiant Nacionalinį, laikinai susivienijusių plėšriausių, godžiausių kultūros vadybininkų rezidencija, įgyvendinančia savas agresyvios kultūros politikos vizijas, prodiusuojant naujausią teatrinį pseudomodernumą, dažniausiai po įmantria forma slepiantį prasminę tuštumą ir visišką meninį neįgalumą.
Šiuos nuogąstavimus labiausiai pagrįsti galėtų prieš savaitę įvykusi agresyviausia, labiausiai su teatrine ir bet kokia bendražmogiška etika, morale prasilenkianti priešrinkiminės kampanijos akcija. Didžiųjų kovotojų už šiltą Nacionalinio kėdę – Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Audronio Liugos parengta, į nešvarų mūšį buvo mesta tikra „patrankų mėsa“ - šių personažų studentai, būsimieji aktoriai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Studentai ne šiaip sau pašūkavo susirinkę prieš spektaklį „10 Dialogų apie meilę“... Buvo vykdoma savotiška „meninė akcija“ - valgomas popkornas, garsiai juokiamasi ir plojama, dalinamos skrajutės su auksinėmis jau minėtų ponų mintimis apie Nacionalinį dramos teatrą. Viskas apgalvota, surepetuota, pasiruošta atkreipti kuo didesni žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesį. Studentai nuoširdžiai atliko jiems paskirtą užduotį, popkorną valgė ir žvengė pavydėtinai sinchroniškai, nepagalvodami nei apie pasekmes nei apie moralinį šios akcijos aspektą. Bravūriškame po akcijos išplatintame tų pačių studentų laiške pabrėžiamas visiškas užtikrintumas savo teisumu ir teise į tokį elgesį, reprezentuojant save kaip tuos aktorius, greitu laiku tapsiančius Nacionalinio teatro trupės žiedu, kaip tuos talentus, ruoštus su atsidavimu ir tikėjimu kurti tikrą teatro meną, švarų nuo bet kokios komercijos ir pataikavimo publikos skoniui.
Deja, toje pačioje šių talentų gamybos kalvėje – LMTA konstatuojama, kad aktyviausiai į popkorno akciją įsitraukęs IV J.Vaitkaus kursas yra visiškai niekinis – per ketverius metus nesugebėjęs parengti jokio spektaklio, pademonstruosiančio jų tikruosius kūrybinius gebėjimus. Gal todėl šis pilkos unifikuotos masės darinys yra labai parankus manipuliacijoms ir įvairių meninių akcijų vykdymui. Kas už to stovi? Žinia, besmegenių, lengvai sukurstomų ir valdomų, bevalių žmogystų minia visada buvo viena iš mėgiamiausių šio kurso profesionalaus gamintojo - režisieriaus Jono Vaitkaus - kūrybinių analizių objektu. Pats maestro šiuo metu vadovauja trims jaunųjų aktorių kursams LMTA, akivaizdu, kad patrankų mėsos arba gyvosios masės įvairioms meninėms protesto akcijoms jam dar ilgai nepritrūks.
Stebint šią situaciją iš šalies labiausiai širdį skauda dėl Nacionalinio dramos teatro kolektyvo – puikios aktorių trupės, techninių darbuotojų, administracijos, žmonių nuoširdžiai ir su atsidavimu dirbančių savo darbą, vykdančių tikrąją misiją, tarnaujančių savo talentu, kūnu ir krauju, savo nervais ir kantrybe tam sudėtingam organizmui vardu Nacionalinis dramos teatras. Šie žmonės iš tiesų ir yra tas teatralų taip geidžiamas Nacionalinis dramos teatras. Didžiuoju kovos už valdžią žaidimu degantys teatralai, apie gyvus žmones sukuriančius šio teatro esmę negalvoja, jie neminimi batalinėse rašliavose, o jei užsimenama, tai tik tokiam kontekste, kaip lengvai pakeičiami statistiniai vienetai. Bet kuo gi į valdžią pretenduojantys teatralai ruošiasi keisti šiuos žmones, jiems visiškai nelojalius aktorius, technikus, administracijos darbuotojus?
Tikriausiai ateinančiais metais diplomus gausiančiais jaunaisiais protestuotojais, taip aktyviai dalyvavusiais popkorno žiaumojime? O gal viena iš Gintaro Varno parengtų nepriklausomų jaunų aktorių trupių, visomis jėgomis šiuo metu bandančia atsiriboti nuo ją paruošusio metro autoriteto? Ir ką iš to gaus žiūrovai? Taip, tie patys žiūrovai, už Nacionalinį dramos teatrą balsuojantys kojomis – jie eina į šį teatrą, popkorninė akciją būtent prieš „10 dialogų apie meilę“ buvo organizuojamas ne atsitiktinai – tai vienas iš geriausiai lankomų repertuaro spektaklių. Ką gavo žiūrovas iš šios akcijos – dozę pažeminimo, jo, kaip ypač svarbaus teatro komponento nuomonės, pasirinkimo atmetimą, sumenkinimą.
Taigi, apie jokią gyvąją materiją šioje teatralų kovoje negalvojama – teatro kolektyvas, žiūrovai, studentai aktoriukai čia tėra įrankiai priešrinkiminės kompanijos akcijos vykdytojų rankose. Bejėgiai bukos, bet kokiam žmogiškumui ir sveikam protui priešiškos sistemos įkaitai. Kas nugalės taps aišku jau labai greitai, o kiek tokios pergalės sugriauna ir kas užauga ant griuvėsių pamatysim po dešimtmečių – tik istorija sudėlios paskutinius taškus teatralų kovoje.
M. Kalinauskas
