Pockevičiai Atesninkuose gyvena Danutės tėviškėje. Viename namo gale – jų šeima su trimis vaikais, aštuonerių ir šešerių metų dukromis bei trejų metų sūnumi, kitame – Danutės tėvas su jos seserimi Irena. Jonas su Danute mokslų nėra baigę, vienas – devynias, kitas – aštuonias klases. Namie stengiasi tvarkytis pagal išgales. Danutės tėvas, pardavęs žemes netoli ežero, padėjo susitvarkyti namus: uždengtas naujas stogas, pakeisti langai. Nupirktas traktorius ūkio darbams. Jonas, kviečiamas vietinių ūkininkų, ateina į talką, nes šeimai reikalingas kiekvienas litas. Bėda ta, kad šiandien kviečiančiųjų padėti vis mažiau, daug kas visus darbus siekia pasidaryti savo jėgomis. Ūkininkai taip pat taupo litą. Abu Pockevičiai jau daug laiko yra darbo biržos klientai. Pernai vasarą birža Joną trims mėnesiams buvo įdarbinusi pas vieną Alytaus rajono ūkininką. Atesninkiškis pasakoja dirbęs prie grūdų beicavimo be jokių apsaugos priemonių, pasijutęs blogai, pradėjęs vos ne kraujais spjaudyti, prašęs apsaugos priemonių, bet jų nesulaukęs. Todėl iš darbo išėjęs likus savaitei iki sutarto laiko pabaigos. Toks J.Pockevičiaus pasitraukimas iš darbo biržos pasiūlyto darbo skaudžiai atsiliepė visai šeimai. Ji daugiau kaip pusmetį buvo priversta gyventi iš vaikų pinigų. Kiekvienam jų per mėnesį priklauso po 52 litus. 156 litai per mėnesį – tiek oficialiai gaunamų grynųjų daugiau kaip pusmetį atsidurdavo šeimos kišenėje. „Tik gavę skubėjom nusipirkti maisto, ir vėl gyvenimas be pinigų. Dar gerai, kad kartais padeda tėvas, geri žmonės nuperka duonos ar dešros. Kitaip – badas. Nė lito kišenėje, jei susirgtų vaikas, reikėtų vaistų“, – guodėsi Danutė. Mergaites į mokyklą stengiasi išleisti tvarkingas, jos čia gauna nemokamą maitinimą, namie aplinka skurdi, bet pagal galimybes taip pat tvarkinga. Tai yra patvirtinusi mergaičių lankomos Kumečių pagrindinės mokyklos direktorė Aldona Bencevičienė ir Miroslavo seniūnas Vytautas Sinkevičius. Smūgis per grynuosius pinigus Šį mėnesį Pockevičiams jau skirtos socialinės pašalpos – 1 tūkst. 243 litai. Tokias jie turi gauti tris mėnesius. Tačiau seniūnijoje veikianti Piniginės socialinės paramos teikimo komisija pašalpų grynaisiais nusprendė neduoti. Dar skaudesnis smūgis – ši komisija nutarė ir vaikams priklausančių pinigų neduoti grynaisiais pinigais. „Mes nesuprantam, kodėl taip atsitiko. Gal kažkam nepatiko straipsnis apie mus laikraštyje, už tai kerštaujama“, – svarstė D.Pockevičienė. Miroslavo seniūnas pareiškė, kad toks buvo minėtos komisijos sprendimas, nes šeima dėl socialinių įgūdžių stokos įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. V.Sinkevičius, paklaustas, kas vadovauja Piniginės socialinės paramos teikimo komisijai, atsakė to negalintis pasakyti, nes nežinantis. Alytaus rajono savivaldybės administracijoje pavyko sužinoti, jog šiai komisijai vadovauja pats seniūnas. Tuomet V.Sinkevičius, pasiteirautas, kodėl melavo nežinantis apie komisijos vadovą, tvirtino norėjęs, kad šių eilučių autorė apie komisijos pirmininką sužinotų savivaldybėje: „Dabar aš jau galiu pasakyti, kad ši šeima neturi įgūdžių tvarkyti pinigus. Jai sudaryta galimybė apsipirkti arti esančioje Kumečių parduotuvėje. Jei nori pirkti paršų ar grūdų, tegul susitaria su ūkininkais ir bus apmokėta.“ Dėl grynaisiais neišmokamų 156 litų seniūnas taip pat rėmėsi komisijos sprendimu, nes gauta žinių, jog Pockevičiai už gaunamus pinigus, be maisto, dar perka cigarečių ir alaus. V.Sinkevičiui visiškai nesuprantama, kodėl šiai šeimai reikia kišenėje turėti nors kiek grynųjų pinigų: „Mes ir už vaistus apmokėsim, jeigu reikės.“
Parėmė verslininkai iš Klaipėdos Seniūno ir seniūnijos Piniginės socialinės paramos teikimo komisijos pirmininko keista pozicija dėl grynųjų pinigų, nors dalies jų skyrimo Pockevičių šeimai vien todėl, kad jis kelis kartus yra pabrėžęs, jog ši šeima nedegradavusi, mergaitės į mokyklą išleidžiamos tvarkingos, namai pagal galimybes sutvarkyti. Kai šitaip nepasitikima šeima, ji stumiama į rimtą socialinį degradavimą. Ūkininkai, pas kuriuos kartais talkina J.Pockevičius, apie jo darbą atsiliepia gerai. „Jei už užsidirbtus pinigus jis kartais nusiperka alaus ar cigarečių, ar tai labai didelė blogybė? Bet jis perka ir maisto“, – kalbėjo pavardės nenorintis minėti ūkininkas (jis redakcijai žinomas). „Jūs pagalvokit, kaip gyventi, kai kiekvienas litas kontroliuojamas, dėl kiekvienos prekės įsigijimo turi kreiptis į seniūniją“, – apgailestavo D.Pockevičienė. Apie Atesninkų kaimo šeimos bėdą per žiniasklaidą sužinojusi mažoji bendrija „Levisa“ iš Klaipėdos suskubo jai padėti. Viena iš jos įkūrėjų Lina Staniulionienė stebėjosi valdininkų abejingumu minimai šeimai, nepasitikėjimu pačiai valdyti pinigus ir Pockevičiams padovanojo 300 litų. Už juos šeima nusipirko dujų balioną ir maisto. „Turim visų išleistų pinigų čekius, galim parodyti“, – sakė J.Pockevičius. Galbūt bent dalį grynųjų iš Pockevičiams skiriamų valstybės pašalpų padės atgauti Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas, pažadėjęs kreiptis į seniūną ir seniūnijoje veikiančią Piniginės socialinės paramos teikimo komisiją, kad dar kartą nagrinėtų pašalpų šitai šeimai mokėjimo būdą.
