Ko tik neprigalvoja biurokratai, kad daugiau pasipinigautų. Visų šalies įmonių ir įstaigų darbuotojai socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrų įsakymu privalo reguliariai tikrintis sveikatą, o medikų išvadas kaupti specialioje medicininėje knygelėje. Patikrinimas – formalus, bet kainuoja labai brangiai.
Moka nežinia už ką
Vienoje sostinės įmonėje administratore dirbanti Daiva piktinosi, anot jos, bereikalingu laiko gaišimu ir išlaidomis dėl privalomojo sveikatos patikrinimo.
„Nuo atlyginimo atskaito sveikatos draudimo mokesčius, bet už privalomąjį profilaktinį sveikatos patikrinimą vis tiek turiu mokėti, – stebėjosi ji. – Už ką mokėti, jei niekas nieko nesigilina – paklausia, ar nesutrikęs regėjimas, ar nėra problemų dėl širdies, uždeda spaudą, suraito parašą, ir – viso gero. Nereikia nei savo medicininės kortelės turėti, nei kraujo ar kitų tyrimų atlikti. Tai tik gydymo įstaigų pasipinigavimas, o ne rūpinimasis darbuotojų sveikata. Keisčiausia, kad gydytojo pažyma netinka – būtina pirkti 2,5 lito kainuojančią kelių lapų knygelę.
Pinigai – į bendrą katilą
Privalomojo sveikatos patikrinimo paslaugą Vilniuje, be kitų gydymo įstaigų, teikia ir Centro poliklinikai priklausanti Darbo medicinos klinika. Jos vedėja Raimonda Kungytė sakė, kad priimami visi – ne tik poliklinikos pacientai, nereikia jokios išankstinės registracijos. Būtina tik turėti sveikatos pasą su darbdavio įrašais apie kenksmingus faktorius darbo vietoje ir asmens dokumentą. Patikrinimas trunka apie valandą. Kaina – 50 litų.
Kam tokie sveikatos tikrinimai reikalingi, jei nauda iš to – tik gydymo įstaigai?
„Mūsų įstaigoje sveikata tikrinama tikrai ne formaliai, savo antspaudą ir parašą padėjęs medikas prisiima ir juridinę, ir finansinę atsakomybę, – paprieštaravo Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja Virginija Mačionienė. – Tai ne mūsų ir ne Lietuvos „išmislas“ – pamatuota tarptautiniais pastebėjimais. Labai svarbu išsiaiškinti grėsmes darbuotojo sveikatai ir įpareigoti darbdavį savo žmonėms sudaryti tinkamas darbo sąlygas.“
Mokestis už paslaugą, anot jos, irgi „pamatuotas“ – ne „iš lubų“. Surinkti pinigai patenka į bendrą katilą.
„Į tą mokestį įeina ir atlyginimai darbuotojams, ir paslaugų kaina, patalpos, komunaliniai mokesčiai, – dėstė ji. – Kodėl kitose įstaigose mokestis mažesnis? Gal ne visas paslaugas ten atlieka?“
Sostinės Šeškinės poliklinikoje čia prisirašiusiems asmenims sveikatos patikrinimas kainuotų 15 litų, bet užimtų daugiau laiko. „Pacientus registruojame į specialistų apžiūrą, – informavo profilaktikos kabineto darbuotoja. – Rentgenas būtų tik kitą dieną, okulistas irgi ne iškart priimtų.“
Kauno Dainavos poliklinikoje spaudo ir parašo medicininėje knygelėje kaina – irgi 15 litų. Bet sveikatą patikrintų, tikėtina, iš karto. „Ateikite, tarsimės“, – išgirdome atsakymą į klausimą, ar būtų įmanoma viską susitvarkyti tą pačią dieną.
Rinkliava nekontroliuojama
Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento darbuotoja Regina Burbienė paaiškino, kad sveikatos pasas reikalingas tiems darbuotojams, kurių darbo sąlygos turi rizikos veiksnių. „Jei žmogus visą dieną dirba biure prie kompiuterio – tai jau rizika“, – aiškino ji. Nuo rizikos veiksnių esą priklauso ir laikotarpis, kas kiek metų reikalingas pakartotinis sveikatos patikrinimas.
„Įkainius už suteikiamas paslaugas nusistato gydymo įstaiga, – pridūrė ji. – Kur gauti pinigai nukeliauja, kam panaudojami – irgi įstaigos reikalas.“
Formali sveikatos priežiūra negydo
Algis Čaplikas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys:
Jeigu profilaktinį sveikatos patikrinimą atliekantis gydytojas apsiriboja tik spaudo uždėjimu ir parašu – labai blogai. Toks formalus sveikatos patikrinimas tikrai nereikalingas, iš jo jokios naudos. Bet, kaip sakoma, žmogiškasis faktorius medicinoje yra neišvengiamas.
Dar keisčiau, kad už tokias biurokratines paslaugas žmogus verčiamas susimokėti. Iš tiesų jeigu žmogus dirba (o nedirbančiam ir sveikatos pasas nereikalingas), vadinasi, jis moka valstybei mokesčius. Todėl šiuo atveju valstybė privalo užtikrinti, kad piliečio sveikata profilaktiškai būtų patikrinta nemokamai.
Kyla abejonių, ar išties visi darbuotojai turėtų pereiti tokius patikrinimus. Suprantu, kad sveikatos būklė labai svarbi dirbantiesiems maisto gamybos ir apdirbimo įmonėse, prekyboje ar, pavyzdžiui, vairuotojams. Bet visus iš eilės versti lėkti pas daktarus vargu ar reikėtų. Nors, tiesa, ir biure prie kompiuterio sėdintįjį infarktas gali ištikti.
Taigi išties tvarka, kokia dabar nustatyta, mano nuomone, yra keistina. Žinoma, kiekvienas turime rūpintis savo sveikata, reguliariai ją tikrintis, bet tik mažas procentas tą darome. Jei žmogus nesugeba pasirūpinti savo sveikata – valstybė tą privalo padaryti. Nes ligonio gydymas valstybei kainuoja daug daugiau negu profilaktinis patikrinimas.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
