1989-1991 m. Vidurio ir Rytų Europa išsivadavo iš komunistinės diktatūros ir Rusijos imperijos gniaužtų. Kodėl būtent tais metais tai įvyko? Visuomenės nuotaikos ir vidaus padėtis komunistinėse šalyse 1989 m. iš esmės niekuo nesiskyrė nuo 1979 m. arba 1969 m.
Apskritai visuomenės nuotaikos nedaug lėmė – štai 1980 m. Lenkijoje, iškilus „Solidarumo“ profsąjungoms, visuomenė gana atvirai reiškė priešiškumą komunistiniam režimui, bet pasipriešinimui nuslopinti neprireikė netgi sovietų karinio įsikišimo. Tai, kad būtent devintojo dešimtmečio pabaigoje šiose šalyse susikūrė masiniai sąjūdžiai, kurie sėkmingai pasipriešino komunistinei diktatūrai, lėmė Michailo Gorbačiovo liberalizavimo politika. Tačiau šios politikos vaisiai buvo visai ne tie, kurių siekė liberalizatorius. Akivaizdu (o ir jis pats taip teigė), kad Gorbačiovas nenorėjo sugriauti nei komunistinės santvarkos, nei Sovietų Sąjungos. Jis tik norėjo visa tai patobulinti.
Tačiau Sovietų Sąjungos vadovas neatsitiktinai būtent tuo laikotarpiu nusprendė „tobulinti“ sistemą tokiu rizikingu būdu, kokio neprireikė per ankstesnius represyvaus režimo sėkmingo gyvavimo dešimtmečius. Sovietų Sąjungos ekonomika nebegalėjo atlaikyti ginklavimosi varžybų su JAV. Sovietinė sistema, išskyrus savo gyvavimo pradžią, buvo stagnacinė, ir tai buvo jos sėkmės laidas, užtikrinantis stabilumą. Tačiau kai į ginkluotę diegiama tikslioji technologija ėmė vystytis ne dienom, o valandom, norint konkuruoti stagnacinė sistema netiko – reikėjo dinamiškos struktūros. Tokiai sukurti buvo būtina atpalaiduoti daugelį varžtų.
Tačiau ne tiek tiksliosios technologijos, kiek jų pasitelkimo būdai ypač smarkiai padidino spaudimą sovietinei ekonomikai, o kartu ir politinei sistemai. Tai jau buvo politinių sprendimų sritis, ir juos daugiausia lėmė 19801988 m. Vašingtone prezidentavęs Ronaldas Reaganas.
Nemėgstamas Vakarų kairiųjų, ypač Europoje, Reaganas dažnai buvo laikomas gana lėkšto akiračio šoumenu, o jeigu ką gero ir padaręs, tai savo gudrių patarėjų dėka. Iš tikrųjų Reaganas viešumoje buvo įpratęs kalbėti gana glaustai. Kadaise žurnalistų paklaustas apie galimą šaltojo karo baigtį, atsakė labai paprastai: „We win, they lose“ („Mes laimėsim, jie pralaimės“). Pastaruoju metu, pasirodžius keletui naujų knygų apie Ronaldą Reaganą ir jo paties dienoraščiui (tik daliai jo, bet ir tai per 700 puslapių – „The Reagan Diaries“) darosi vis aiškiau, kad taikios pergalės šaltajame kare galimybes šis politikas buvo nuosekliai apmąstęs ir kryptingai to siekė.
Pačioje savo prezidentavimo pradžioje Reaganas ėmėsi iš esmės keisti politiką pagrindinio šaltojo karo varžovo atžvilgiu – pereita prie Sovietų Sąjungos delegitimizavimo principo, tai yra nutarta vadovautis nuostata, kad toji „blogio imperija“ yra neteisėta ir turėtų būti žlugdoma. Toks posūkis sukėlė nuogąstavimų, o kartais ir paniką ne tik tarp užsienio politikų bei stebėtojų, bet ir dalyje artimiausios naujojo prezidento aplinkos. Reaganą daug kas laikė kaubojumi su branduoliniais ginklais. Ir iš esmės klydo: tik daug vėliau paaiškėjo (nes tai buvo didelė valstybinė paslaptis), kad naujasis prezidentas pareiškė savo generolams (juos apstulbindamas) nesankcionuosiąs branduolinio ginklo panaudojimo, net jeigu priešas jį panaudos.
Žinomas politologas ir politikos strategas Edwardas Luttwakas savaitraštyje „Times Literary Supplement“ recenzuodamas Reagano dienoraštį pabrėžė, kad šia politika buvo siekiama „taikiai suardyti Sovietų Sąjungą pertempiant jos ekonomiką visais galimais būdais – spartinti karines technologines varžybas Strategine gynybos iniciatyva, vadinama „žvaigždžių karais“, ir paprasčiausiomis karinėmis varžybomis stiprinant visas JAV karinių pajėgų rūšis“. Žurnalo „Claremont Review of Books“ recenzijoje akcentuojamos ir kitos „ekonominio karo“ priemonės: „…slapta trukdyti sovietų pastangoms vogti vakarietišką technologiją, susimokius su Saudo Arabija smukdyti naftos kainą (pagrindinį sovietų tvirtos valiutos šaltinį) ir stengtis apriboti sovietų priėjimą prie Vakarų bankų paskolų“. Žodžių buvo siekiama varžybomis nustekenti Sovietų Sąjungą (competing the USSR into the ground).
Pats Reaganas apie atolydžio laikotarpiu suaktyvėjusius tarptautinius mainus dienoraštyje rašė (1980 m. vasarį): „Buvo tikimasi, kad prekyba sovietus padarys nuosaikesnius, bet iš tikrųjų ji leido jiems kurti ginkluotę, o ne masinio vartojimo produktus. Jų socializmas yra ekonominė nesėkmė. Ar nebūtų didesnė paslauga jų liaudžiai, jeigu mes leistumėm jų sistemai žlugti, užuot ją nuolat išpirkinėję?“
Paslauga tikrai didesnė. Turbūt joks kitas asmuo tiek neprisidėjo prie šios imperijos žlugimo ir mūsų išsivadavimo kaip Ronaldas Reaganas. Lietuvoje jis nusipelnė vieno kito gatvės pavadinimo, o gal ir kokio biusto.
