Pradėkime kelionę, pavyzdžiui, nuo XVII amžiaus antros pusės, kai Vilnių be gailesčio siaubė kazokai, o LDK kariuomenė buvo nepajėgi apsaugoti savo gyventojų. Kazokai siautėdami Vilniuje skerdė visus iš eilės – nepaisydami jų kilmės, amžiaus, lyties, prievartavo motinas, dukras, močiutes, nėščias moteris, kurias vėliau žiauriai nužudę arba dar leisgyves sukabino kabliu perverdami šonkaulius. Jie laužėsi į vienuolynus ir žagino vienuoles, vienai jų išprievartavę galiausiai išsukinėjo rankas, nupjovė ausis ir kardu pasmeigė ją ant vartų. Miesto gatvėmis tekėjo kraujo upės ir puvo tūkstančiai išpjautų vilniečių lavonų. Po kruvinos pragaro orgijos kazokai padegė Vilnių, ir jis liepsnojo dar 17 dienų.
Kas galėjo, bėgo iš miesto karietomis, vežimais, raiti, valtimis ar pėsčiomis. Po žvėriškų skerdynių likę gyvi kalbėjo, kad dar niekada nėra matę tokio siaubingo žiaurumo. Vėliau sovietmečiu šie įvykiai sąmoningai buvo slepiami.
Šiek tiek vėliau, XVIII amžiaus pradžioje, Lietuvą pradėjo siaubti maras. Maro pandemija buvo tokia nuožmi ir negailestinga, kad išguldė ištisus kaimus ir miestelius. Žmonės kalbėjo, kad po kazokų pragaro negalėjo įsivaizduoti baisesnių dalykų, tačiau maras gyventojus gąsdino dar labiau, nes niekas nesuprato, iš kur jis ateina, kaip plinta, ko saugotis, neturėjo vaistų ir juo labiau žalio supratimo, ką daryti. Maras savo žvėriška jėga skynė žmonių gyvybes it žaisdamas domino, kai viena užsikrėtusi kaladėlė užkratą pernešdavo tūkstančiams.
Miestelėnai, įtardami kitus žmones užsikrėtus, jų namus užkaldavo ir palikdavo juos mirti jei ne nuo maro, tai nuo bado, o kaimiečiai degino sodybas ir žudė tuos, kurie, jų manymu, nešiojo užkratą.
Tūkstantinės maro aukos buvo kraunamos vienos ant kitų, ir Vilniaus gatvėse vėl pasklido mirties tvaikas. Žmones laidodavo bendrose kapavietėse, niekas nepaisė, kilmingas ar ne, dažniausiai visus sumesdavo į vieną krūvą po 70–80 negyvėlių.
Šalia maro pandemijos siautė badas. Vilniuje vargetos ėsdavo ne tik ką rasdavo, bet galiausiai bado prispirti ėmė misti paliktais kūdikiais, o kai kurie nesibodėjo ir lavonų mėsos. Kanibalizmas, apie kurį skaitome knygose, buvo visai čia pat – Vilniaus gatvėse, kai žmonės vakarais vengdavo išeiti iš namų baimindamiesi ne užkrato, bet būti suvalgyti.
Pamaldūs žmonės nustojo bijoti pragaro kančių ir giltinės dalgio, nes jie jau gyveno pragare su kaimyne mirtimi pašonėje.
XVII ir XVIII amžiais Lietuva išgyveno laikus, kai žodis „apokalipsė“, matyt, buvo geriausias apibūdinimas siaučiantiems karams su kazokais, švedais, marui ir badui. Tačiau nepaisydami tų XXI amžiaus žmogui protu nesuvokiamų baisybių – žmonės gyveno. Su pavydėtinu ryžtu, valia ir darbštumu vilniečiai ne sykį atstatė savo miestą, kuris degė keliolika kartų. Jie išgyveno, nenuleido rankų, dirbo ir kūrė toliau, tuo įrodydami savo nepaprastą gyvybingumą.
Todėl sakydami, kad dabar gyvename blogiausius laikus, ar kliedėdami apie pasaulio pabaigą prisiminkite šią kelionę laiku ir nuoširdžiai atsakykite sau į klausimą: ar tikrai?
Ir jei po amžiaus ainiai tyrinės mūsų istoriją, gerai pagalvokime, – kokie norėtume jiems atrodyti: žliumbiantys, viskuo besiskundžiantys tinginiai, kuriems gėjų paradas Gedimino prospekte įvaro šoką, o moteris su barzda „Eurovizijoje“ sukelia depresiją, ar tokie, kurie išsikovojo laisvę, išgyveno ekonominę krizę, kūrė ir dirbo Lietuvai.
