Įprasta manyti, kad Gariūnų verslo parkas, kurį tauta vadina tiesiog turgumi, yra išskirtinai kairiųjų politinių jėgų rėmėjas. Premjero Andriaus Kubiliaus partijos gerbėjai tuo įsitikinę.
Formuojant valdančiąją koaliciją dabar net šalies vadovė Dalia Grybauskaitė mėgsta grakščiai mojuoti moralinių principų vėliava. Tiesa, ne visada aišku, kaip įmušti tuos principus į fiskalinį čekį, jei jais patys moralistai prekiauja tarsi sportbačiais arba raudonaisiais ikrais.
Tipiškas pavyzdys – jau buvusios valdančiosios partijos požiūris į Gariūnų verslą: naudotis, žadėti, o paskui dvasingai pakelti akis į dangų ir prapliupti moralais.
Oficialus mitas
Ką iki šiol viešoji erdvė kalbėjo apie šį objektą? Oficiali malda skambėtų maždaug taip: Gariūnus strateginiu objektu padarė velionis Lietuvos komunistų, o vėliau Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas. Skaidrūs ir principingi dešinieji nė nebūtų galėję pamanyti, kad iš tų, kuriuos viešai vadino potencialiais sukčiais ir vagimis, galima paimti bent litą, nes jie visada pasisakė už „švarias rankas“.
„Trys bendrovės – „Posūkis“, „Jurgena“ ir „Geruda“ – iki 2104-ųjų 99 metams vien už pažadą šiek tiek investuoti įgijo teisę be konkurso nuomotis 32,6 ha valstybinės žemės, kurios vertė net poetiškai skaičiuojant turėtų būti bent 100 mln. litų.
Taip jau sutapo, kad svarstant Gariūnų paskelbimo strateginiu valstybės objektu reikalą „Posūkis“ oficialiai pervedė Socialdemokratų partijai 37,5 tūkst. litų, dar kiek pridėjo „Jurgena“, o Darbo partijai, kurios lyderis Viktoras Uspaskichas dar nebuvo pabėgęs į Maskvą ir valdė Ūkio ministeriją, kiekviena „strategė“, regis, tada atseikėjo po tiek pat“, – raudojo kairiuosius skalbianti žiniasklaida 2011 metų spalio 17 dieną.
Būta ir daugiau publikacijų, tačiau iš esmės jos buvo apie tą patį – kaip kairieji naudojasi turgaus pinigais, o dešinieji paskui dėl to esą negali subalansuoti biudžeto, mažina pensijas ir uždaro mokyklas. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – visada tik už Dievą, Tėvynę. Na, dar už naują atominę elektrinę, jeigu ją stato jie.
Prekiauti Gariūnuose be kasos aparato – tas pats, kas parduoti Lietuvą Kremliui. Tai teoriškai turėtų žinoti net Jaunųjų konservatorių lygos narys ar kitoks naujojo tipo „spaliukas“.
Bendrovės „Posūkis“ vadovas Ramūnas Šeduikis ta proga pabrėžė, kad niekas nenori atskleisti nepatogios tiesos.
„Niekas niekada neskelbė, kad dar 1989 metais minėtos bendrovės įkūrė Gariūnų turgų, investavo į plyną lauką tuo metu niekam nenaudingoje teritorijoje. Investavo tik nuosavą kapitalą, niekada nereikalavo iš valstybės paramos ar naudos. Sukūrė ekonominį projektą, kuris buvo pripažintas valstybinės svarbos projektu, jokiu būdu ne objektu, kaip demagogiškai aiškina konkuruojančios monopolijos“, – teigė R. Šeduikis ir pridūrė, kad marionetinė ir korumpuota valdžia joms tarnauja.
Poetiški prašymai
Kad ir kieno būtų tiesa, įdomus jausmas apima skaitant poetiškus prašymus finansiškai paremti. Po jais puikuojasi visai ne socialdemokratų, komunistų ar KGB agentų parašai. Antai: „Nuoširdžiai džiaugiamės Jūsų verslo sėkme ir neabejojame, kad Jums ir Jūsų vadovaujamos įmonės darbuotojams pilietiškai svarbūs ir platesni Lietuvos valstybės reikalai bei jos vykdoma politika.
Šiais metais Tėvynės sąjunga savo veiklą norėtų padaryti ypač matomą ir prasmingą, o per ateinančius rinkimus pasiūlyti Lietuvos piliečiams pažangią ir ambicingą ūkio bei visuomenės reikalų tvarkymo programą. <...>. Ši veikla negali būti rezultatyvi neturint pakankamo finansinio pagrindo. Todėl kreipiuosi į Jus ir prašau skirti finansinę paramą Tėvynės Sąjungai“, – suokia ir pasirašo Arvydas Vidžiūnas, Tėvynės sąjungos (tada dar ne krikščionių demokratų) vykdomasis sekretorius. Čiulbėjimas, datuojamas 2008 metų balandžio 3 diena ir skirtas „Posūkio“ generaliniam direktoriui.
Tokių dvasingų ir nuoširdžių susižavėjimų Gariūnus valdančių įmonių vadovams pliūpsnių būta ir daugiau. Nuo 2007 iki 2011 metų anksčiau minėtos bendrovės į TS-LKD sąskaitą, kaip rodo turimi dokumentai, pervedė daugiau nei 230 tūkst. litų. Pasirašė ir kitas vykdomasis sekretorius Algis Urbonas, kiti partinės statybos entuziastai. O rėmimo sutartyje puikuojasi ir paties premjero A. Kubiliaus parašas.
Daugiau nerems nieko
„Posūkio“ valdybos pirmininkas R. Šeduikis „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad jo įmonė neberems nė vienos politinės jėgos. „Susidūrus su tokiu elgesiu, kai iš pradžių prašoma, įtikinėjama, aiškinamasi ir žadama parama smulkiajam ir vidutiniam verslui, o paskui daroma viskas priešingai, nebelieka pasitikėjimo“, – teigė jis ir pridūrė, kad konservatoriai nėra vienintelė ar pirma apgavusi partija.
Pasak R. Šeduikio, politinės Lietuvos partijos linkusios žadėti aukso kalnus, tačiau konservatoriai peržengė ribas. „Manome, kad tie 230 tūkst. litų yra apgaulės būdu išvilioti pinigai, ir reikalausime juos grąžinti“, – kalbėjo jis ir pridėjo krūvą raštų dėl garsiojo 2005 metų liepos 21 dienos Vyriausybės nutarimo Nr. 808 įgyvendinimo. Pasak pašnekovo, TS-LKD Vyriausybė nebuvo vienintelė, kuri neįgyvendino šio ir kitų teisės aktų.
Valdžią jis kaltina ir kišimusi į privačių ūkio subjektų santykius, ir tiesioginių įsipareogjimų nevykdymu. Dėl to Gariūnų turgus jau bylinėjasi su Lietuvos valstybe.
R. Šeduikis TS-LKD laiko parazitine, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui tik deklaruojančia partija, kuri realiai tarnauja monopolijoms. Kartu jis džiaugias, kad uždrausta verslui remti politines partijas, nes esą yra nusivylęs visais.
„Ankstesniais laikais Gariūnuose siautėjo reketininkai, galintys susidoroti fiziškai, dabar yra politikai, norintys susidorti politiškai. Dar yra teisėtvarkos struktūros, veikiančios teisinio nihilizmo principais“, – teigia R. Šeduikis.
Neigia ir nežino
Nors redakcija turi dokumentą, kuris cituojamas tekste, su A. Vidžiūno parašu, pats politikas kategoriškai neigia turėjęs su Gariūnus valdančiomis įmonėmis kokių nors reikalų. „Galiu pasakyti, kad niekad su jais nei kalbėjau, nei bendravau, neturėjau jokių reikalų. Tik pas jus laikraštyje perskaičiau, kad mus tos įmonės rėmė. Galbūt. Nežinau“, – pareiškė jis.
Belieka spėlioti, ar politikas ims neigti savo parašo autentiškumą, ar iš tikrųjų įsigudrina nežinoti, kieno paramos yra prašęs.
A. Vidžiūno prašymas Gariūnams (nuotr. Balsas.lt)
TS-LKD sutartis su Gariūnais (nuotr. Balsas.lt)
Marius Ulozas
Politikos tyrimų ir analizės instituto vadovas:
Kalbant apie moralines nuostatas, daug paprasčiau jas deklaruoti negu jų laikytis. Politikos mokslas labiau akcentuoja partijų politinių ideologijų, t. y. partijų idėjų, vizijų skirtumus negu moralinius imperatyvus, tačiau gana dažnai partijų ar politikų moralės kvestionavimas tampa politinės kovos įrankiu.
Lietuvoje jau susiklostė, kad viena partija, TS-LKD, nuosekliai vienašališkai prisiima moralinio etalono statusą, o visas kitas kaltina nemoralumu įvairiausiais to žodžios aspektais – nuo požiūrio į šeimą (antrą kartą vedęs ar panašiai) iki kaltinimų kitų šalių interesų gynimų ir t. t.
Apeliacija į politikų moralę yra galingas ginklas, tačiau tada ir pats turi būti be krislelio abejonės savo moralumu. Per ilgesnį politinės veiklos laiką iškyla klausimas dėl politikų integralumo – ar mes patys esame tokie, ko reikalaujame iš kitų, ar nesame patys tokie, kuo kitus kaltiname. Kita vertus, atsiranda dvigubų standartų klausimas – kodėl vieniems politikams ar partijoms tai negalima ir nemoralu, o kitiems galima ar atleistina.
Ar visada politikų žodžiai sutampa su darbais? Ar visada žodžiai ir darbai sutampa su deklaruojamomis vertybėmis?
