Eilės gydymo įstaigose – problema, prie kurios sprendimo grįžtama nuolat, bet vis nesėkmingai. Eilės kaip yra, taip yra, ir apeiti jas galima tik keliais būdais – jei turi pažinčių, jei turi pinigų arba jei sukeli milžinišką skandalą. Visi mėginimai sumažinti eiles lig šiol buvo administraciniai – diegiant elektronines registravimo sistemas, trumpinant paciento apžiūrai skirtą laiką. Prezidentė, nors pati eilėse nelaukia, pasiūlė dar vieną priemonę eilėms sumažinti – sankcijas, jei pacientas neaptarnaujamas per nustatytą laiką ir premijas įstaigoms, kurios tvarkosi geriausiai. Atrodytų, administracinius parėdymus pagaliau papildys ekonominė motyvacija. Ar tai padės išnaikinti eiles?
Kad atsakytume į šį klausimą, pasiaiškinkime, kodėl gydymo įstaigose susidaro eilės? Trūksta įrangos? Tikrai ne, juk brangūs aparatai gali dirbti ne viena, o dviem ar net trimis pamainomis. Galų gale, jei įrangos ir trūksta, tai vardan pacientų ją reikėtų nupirkti. Taigi, su įranga įmanoma susitvarkyti. Gal tuomet trūksta specialistų? Kai kuriose gydymo įstaigose tikrai tam tikros srities specialistų trūksta. Ką paprastai daro žmonės, kai ko nors trūksta? Įsigyja, pasamdo. Medikus, jei jų iš tikro fiziškai trūksta - galima pasamdyti. Kaip kad tai daro kitos šalys, samdydamos Lietuvos medikus, kurie važiuoja ne tik nuolat dirbti svetur, bet ir laikinai – pavyzdžiui, operuoti. Vadinasi, medikų kaip ir neturėtų trūkti šiame atvirų sienų pasaulyje.
Tai ko gi tada trūksta, kad gydymo įstaigose susidaro eilės? Gal trūksta gero darbo organizavimo, kad vadovai pagaliau nupirktų trūkstamos įrangos ir pasamdytų trūkstamų specialistų? Tai štai ir prisikasėme iki esmės. Kad vadovai galėtų nupirkti ir pasamdyti, tam turi būti lėšų. O lėšų nėra tiek, kad užtektų patenkinti visus pacientų poreikius čia ir dabar. Eilės gydymo įstaigose, o taip pat mokamos paslaugos, yra tik todėl, kad numatyto finansavimo nepakanka visiems pacientų poreikiams patenkinti. Gydymo įstaiga, kuri pasirašo sutartis su ligonių kasomis, gauna kvotas, kiek paslaugų jos gali suteikti. Virškvotinės paslaugos nėra apmokamos, vadinasi įstaiga jas turi suteikti „iš vidinių resursų“. Vidiniai resursai, beje, irgi riboti, ir arti išsėmimo ribos.
Kokios lieka išeitys? Pirma, padidinti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kad ligonių kasos turėtų daugiau lėšų ir galėtų jų daugiau duoti gydymo įstaigoms. Nesiūlau šio varianto, nes jame įveltas itin ydingas administracinis lėšų paskirstymas ir itin destruktyvus mokesčių naštos kėlimas. Kita išeitis, kurią visi puikiai žino, ir net skaičiavimus yra atlikę, bet nei vieni politikai nedrįso įgyvendinti – tai paciento priemoka. Nedidelė, bet galinga. Pavyzdžiui, pusantro euro už vizitą, penki eurai už lovadienį. Ką tai duotų?
Pirma, tai sumažintų perteklinę paklausą sveikatos paslaugoms, nes net ir maža priemoka skatins atsisakyti nereikalingų vizitų pas medikus. Antra, tai panaikintų pacientų diskriminaciją, nes priemoką mokėtų visi. Dabar gi, vieni tą pačią paslaugą gauna visai nemokamai, kiti moka pilną kainą. Trečia, tai duotų gydymo įstaigoms taip trūkstamų lėšų trūkstamai įrangai nupirkti ir gydytojams pasamdyti. Ketvirta, dalį kainos mokėtų tas, kuris naudojasi paslauga, todėl sistema atsistotų ant dviejų kojų – tiesioginio mokėjimo už paslaugas ir perskirstomosios (solidarumo) dalies. Penkta, kai pacientas mokėtų į kasą, jam liktų mažiau paskatų mokėti daktarui į kišenę, taigi atsirastų prielaidos daktarui nuoširdžiai sakyti tik ačiū.
Paciento priemokos nauda yra neabejotina. Politikai jos neįveda tik todėl, kad tai, be abejo, sukels pacientų nepasitenkinimą. Bet kol priemokos nebus, reikia nusiteikti nuolatinėms eilėms ir nesibaigiančiam, formaliam eilių mažinimui.
