Tas, kuris savo moralę dėvi kaip savo geriausią drabužį, geriau būtų nuogas.
Kahlil Gibran „Pranašas“
Negyvai nusibodo politikų tarpusavio rietenos. Partijos kuriasi, skyla, vėl jungiasi… Nes vadų kartais daugiau nei eilinių partijos narių. Ir kiekvieno iš vadukų ambicijos dažnai tiesiog neišmatuojamos. Suskilo Tautos prisikėlimo partijos frakcija Seime, Kazimira Danutė Prunskienė kuria naują partiją, trenkusi durimis valstiečiams. Prieš tai ne vieną kartą skilo liberalai, konservatoriai, darbiečiai ir taip be pabaigos. Jungiasi ir skyla, skyla ir jungiasi…
Visi sutinka, kad mūsų išrinktiesiems stinga politinės kultūros. Ir ne tik politinės. Beprasmiška moralizuoti, lieka tik fantazuoti. Ir nusišypsoti, net jeigu tai ir liūdna šypsena.
Neseniai vienas budistas Vilniuje perspėjo del islamo pavojaus. Didžiojoje Britanijoje islamistas radikalas pareikalavo, kad karalienė priimtų islamą – tada jos siela pateks į rojų.
O kaip mūsų politikų vėles nuvaryti į rojų? Gal visus reikėtų atversti į budizmą, kadangi krikščioniškos vertybės jau nebepadeda?
Įsivaizduokime fantastinę situaciją - prezidentė Dalia Grybauskaitė ima valdyti dekretais. Pirmasis visiems privalomas dekretas – kiekvienas žmogus, dalyvaujantis politinėje veikloje, įstodamas į politinę partiją ar užimdamas politinį postą privalo priimti budizmą (nebūtinai viešai). Atsisakyti krikščionybės toks dekretas nereikalautų, kad negriūtų mūsų katalikiškos šalies įvaizdis. Budizmas taptų būtinu visuomenės veikėjų priedu. Tik budistas galėtų tapti Seimo pirmininku, premjeru ar ministru. Kam to reikia – tik sąmoningi, vertybių besilaikantys žmonės gali priimti sąmoningus sprendimus ir užbaigti tarpusavio rietenų chaosą.
Priimdami budizmo pasaulėžiūrą, politikai turėtų pakartoti gana paprastus penkis priesakus ir įsipareigoti jų laikytis. Procedūra standartinė, galiojanti jau maždaug 2500 metų.
Štai tie priesakai. Pirmas: aš įsipareigoju niekam neatimti gyvybės (vargas medžioklės mėgėjams). Antras: aš susilaikysiu nuo savinimosi to, kas man nepriklauso (čia jau vargas veik visiems turto ištroškusiems). Trečias: aš susilaikysiu nuo neteisėtų lytinių ryšių (liūdi dalis vyriškosios ir moteriškos giminės politikų). Ketvirtas: aš susilaikysiu nuo melo (čia jau visai blogai, gali žlugti politinis režimas). Penktas: aš susilaikysiu nuo kvaišalų (tikra nelaimė stikliuko mėgėjams Seime ir ministerijose).
Panašius dalykus deklaruoja ir krikščionybė, tačiau jos, deja, politikai seniai nebenori klausyti, nors viešai skelbiasi krikščionimis. Vaikšto į bažnyčią “iš reikalo”, daugiausia prieš rinkimus. Beje, Biblijos reikalavimai, atrodo, daug paprastesni. Senojo Testamento pranašo Mozės priesakas “nežudyk”, reiškia tik žmonių žudymą, o budistai kalba ir apie kitas gyvybės formas. Nes žudymas vien dėl malonumo, pvz. medžioklė, yra bjaurus užsiėmimas ir rodo žmogaus sąmoningumo lygmenį (nekalbu apie profesionalius medžiotojus, kurių darbas šerti gyvūnus žiemą, palaikyti civilizacijos sugriautą ekologinį balansą ir pan.) . Medžiodavo viduramžių valdovai, medžiodavo komunistų vadovai sovietmečiu. Laikas būtų medžioklę palikti tikriems medžiotojams. Politikams to daryti dabar nederėtų, nes taip rodomas netinkamas pavyzdys likusiai visuomenės daliai. O štai žmonių žudymas yra seniai išspręsta problema - “visuomenės veikėjai” žmonių seniai nebežudo – žmonės kažkaip patys iškrenta pro aštunto aukšto langus, kai to prireikia.
Mozės priesakas “nevok” taip pat yra siauras. Visiems suprantama, kas yra vagystė. Ima koks politikas naktį įlenda pas kaimyną ir pavagia jo apatinius. Tuomet tai vagystė. O jei to politiko kontroliuojama bendrovė nuolat laimi viešųjų pirkimų konkursus – jokia čia vagystė. Budistai mano kitaip. Negalima savintis to, kas tau nepriklauso. Ir jokių papildomų interpretacijų čia būti negali.
Trečias postulatas kelia mažiausiai klausimų. Tiek Mozė, tiek Šv.Paulius yra aiškiai pasakę, kaip derėtų elgtis. Geriausia – ramiai gyventi tradicinėje šeimoje. Beje, į šį klausimą visuomenė kreipia mažiausiai dėmesio. Jei koks politikierius palieka žmoną ir pabėga pas jaunesnę sekretorę – veik visi džiaugiasi, giria. Atseit, yra dar parako parakinėje… Nuostabi ištvirkimo tolerancija. Tuomet ir pats politikas gali girtis “tikras vyras” esąs… Ką jau bekalbėti apie vis populiarėjančius įvairius “netradicinius” šeimyninių santykių modelius. Tokiems galima patarti tik dažniau pavartyti Bibliją.
Ketvirtas punktas kviečia susilaikyti nuo melo. Pranašas Mozė siūlė susilaikyti tik nuo melo teisme. Mūsiškiai gi meluoja kasdien, tai tiesiog tapo profesiniu įpročiu. Ir nieko nebestebina, pamažu priprantame. Tokia, atseit, politinės kultūros (antikultūros) dalis. Kaip čia neprisiminsi parlamentarės A.Baukutės žygdarbių, parlamentarų automobilių ir kito „grožio“. Visai susipainiojo žmonės tarp žodžių ir darbų.
Penktas priesakas – nevartoti svaiginančių gėrimų ir juo labiau narkotikų. Labai gaila, kad Mozė savu laiku šio klausimo neakcentavo. Narkomanų politikų dar neteko sutikti, o alkoholio vartojimas – viena didžiausių bėdų. Prieš akis vis iškyla Seimo “kosmonautas” Mikolaitis, perdozavęs vaistų nuo širdies…
Šie priesakai – ne budistų sugalvoti. Jie tiesiog egzistuoja, norime to ar ne. Ir jų nesilaikymas priveda prie to, ką vadiname etikos ir moralės trūkumu. Tačiau vadinamoji moralė – tik išorinis apvalkalas, skirtas visuomeniniam vartojimui. Tikroji moralė glūdi giliau, kai žmogus išlieka pats su savimi, ir geriausiai išryškėja smulkmenose. Atrodytų, kas čia tokio, parlamentarės vyras padarė avariją, reikia gi gelbėti šeimos narį… Tai ne smulkmena. Nes iš smulkmenų gimsta dideli dalykai. Geriausias žmogaus charakterio ir savybių lakmuso popierėlis – įvairios situacijos, kai reikia daryti didesnius ar mažesnius apsisprendimus.
Gaila, kad neišeis politikų priversti laikytis budistinių priesakų. Užtektų ir krikščioniškų, tačiau ir tų jie nesilaiko, gyvendami valstybėje, kurios 90 proc. piliečių – katalikai. Vadinasi, tik vienas iš dešimties politikų nėra katalikas. Tačiau ką jiems reiškia Jėzaus mokymas? Bažnyčia sau, o gyvenimas sau. Tačiau gyvenime nieko nėra atskirta, todėl jų kasdieninio gyvenimo mastymo matricos pernešamos į politinį lauką. Todėl ir girtauja, pešasi, meluoja, nebėra kada apie rinkėjus galvoti.
Šiaip jau viskas gana paprasta. Ir gyvenimo išmintis yra paprasta. Tik mūsų politikai dažnai gyvena, kišdami galvą į smėlį. Galvodami, kad kelių eismo taisyklės parašytos ne jiems. Kažkada teks įsitikinti, kad jos visuotinės. Tik parlamentarams tas laikas vis neateina. Tiksliau ateina tada, kai jau nebesi parlamentaras. O juk nederėtų gyventi taip, lyg būsi parlamentaru amžinai.
Taip ir gyvena politikai, žvelgdami į pasaulį pro mokesčių mokėtojų apmokėto visureigio langą. Kiekviena iliuzija kažkada baigiasi. Baigsis ir ši.
