Ar išties padidėję prekių akcizai padidino ir kontrabandos srautus? Kaip išplaunami ir kur keliauja kontrabandiniai pinigai? Kodėl kontrabandininkams skiriamos baudos yra dešimtis kartų mažesnės, nei kainuoja pats tyrimas ar padaroma valstybei žala? Kodėl daugelis tyrimų taip ir lieka neištirti, o pareigūnai bijo apie juos kalbėti?
Apie tai prie apskritojo stalo diskutavo Muitinės departamento generalinis direktorius Antanas Šipavičius, Nacionalinių pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas. Diskusijai vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G.JAKAVONIS: Kontrabanda, be abejo, ne žmogžudystė, kai gali tiksliai suskaičiuoti lavonus ar aukas, bet yra tam tikri matematiniai modeliai, kurie leidžia atskleisti šio nusikaltimo mastus. Aš radau tokius skaičius, kad tuomet, kai buvo padidinti akcizai alkoholiui, lyginant 2007 ir 2008 m. alkoholio prekyba sumažėjo 14 proc., o lyginant 2008 ir 2009 m. ji sumažėjo 32 kartus. Specialistai tikina, kad vartojimas natūraliai gali mažėti 3-5 proc., tad išeitų taip, kad šie skaičiai kito dėl akcizų ir kainų pakėlimo. Tai skatina kontrabandą, ir jei žiūrėtume į skaičius, tai šiuo metu Lietuvoje parduodamo tabako gaminių apie 40 proc. sudaro kontrabanda.
Kaipgi čia yra? Ar akcizus ir kainas didina politikai, ar tai skatina tam tikros interesų grupės?
A.ANUŠAUSKAS: Jeigu mes apie tai būtume kalbėję 2007 m., kai aš dar nebuvau Seimo narys, tai, žinoma, kontekstas ir priežastinis ryšys būtų truputį kitoks. Bet dabar akcizai buvo keliami ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lietuvoje. Visose šiose šalyse lygiai taip pat mažėjo prekybos mastai. Ar su tuo dalyku nesusidūrė kitos valstybės? Taip, Lenkijoje išaugo tiek, kiek buvo devalvuotas zlotas. Bet čia finansiniai rodikliai iškreipia realią padėtį, nes žmonių perkamoji galia yra sumažėjusi. Kadangi mūsų litas yra pririštas, lietuviai galėjo važiuoti į Lenkiją ir pirktis pigesnių prekių. Aš šiuo atveju visko tiesiogiai nesiečiau su akcizais. Juo labiau kad jų surinkimas iš tikrųjų ir padidėjo.
Ar veikia akcizo pokyčiai pasienio regionus? Žinoma, nes, tarkim, Lietuvoje ir Rusijoje vykstantys kainų pokyčiai padėtį pakeičia ir tų regionų gyventojai stengiasi tas galimybes išnaudoti. Mes kalbame, tarsi tabako, alkoholio ar kitokia kontrabanda atsirado tik dabar. Ne, ji buvo ir anksčiau. Dabar akivaizdu tik viena: akcizinių prekių sulaikymo atvejų gerokai padaugėjo. Ar, tarkim, padidėjo tabako gamyba Kaliningrade? Tokių rodiklių nėra. Tuomet klausimas kitas - kur anksčiau visa tai buvo realizuojama?
Manyčiau, kad mes neturime supaprastinti šio reiškinio ir vaizduoti, kad viskas priklauso tik nuo mokesčių dydžių, nes išties viskas priklauso ir nuo teisėsaugininkų požiūrio į kontrabandą kaip į reiškinį, jų taikomų užkardymo priemonių veiksmingumo. Aš noriu pabrėžti, kad, nepaisant finansavimo mažėjimo, sulaikyti akcizinių prekių kiekiai dabar yra kur kas didesni.
G.JAKAVONIS: Nenorėčiau su jumis sutikti. Jei lygintume 2008 ir 2009 m. skaičius, matytume, kad tuomet, kai padidėjo akcizai, iš alkoholio akcizų nesurinkta 150 mln. litų. Vadinasi, čia yra nuostolis.
A.ANUŠAUSKAS: Jeigu automobilių pardavimas sumažėjo trigubai, tai kas tai lemia? Jeigu vaikų prekių pardavimas sumažėjo ketvirtadaliu, tai kas tai lemia? Kiniškų prekių antplūdis ar dar kokie kiti dalykai?
G.JAKAVONIS: Pažiūrėkime į skaičius: 2008 m. Lietuvoje parduota 5,8 mlrd. cigarečių, pernai - 4,2 mlrd.; 2008 m. sulaikyta 65 mln. cigarečių, 2009 m. - 120 mln. Augimas - 47 proc. Specialistai sako, kad apskritai sulaikoma vos 10 proc. visos gabenamos kontrabandos.
A.ANUŠAUSKAS: Anksčiau buvo sulaikoma dar mažiau.
A.SADECKAS: Kai įstatymai priimami, ar Seimo nariai atsižvelgia į galimas pasekmes, ar ne? Tai yra labai aktuali problema.
Priimant kiekvieną įstatymų projektą, numatytas reikalavimas nustatyti, kokį poveikį šis įstatymas turės korupcijai ir kriminogeninei situacijai. Dėl korupcijos lyg ir viskas aišku - projektus, net jei jų nereikia vertinti, žiūri Specialiųjų tyrimų tarnyba. Deja, kriminogeninio poveikio vertintojų mes neturime. Bandžiau rasti tokius vertintojus, bet nesėkmingai: Policijos departamentas pasakė, kad neturi pajėgų, prokuratūra pasakė, kad tai yra ne jų kompetencija, ir galų gale viskas baigėsi tuo, kuo baigėsi - įstatymai nėra vertinami kriminogeniniu požiūriu.
Kalbant apie kontrabandą apskritai, mano supratimu, turėtume matyti keturis aspektus. Pirmasis - kontrabandos sąlygos, kurios formuoja kontrabandos poreikį arba paklausą. Jeigu bus nenaudinga vežti cigaretes ar alkoholį, tai to ir nebus.
Antras aspektas - kova su kontrabanda. Reali kova, kurią vykdo Muitinės departamentas ir kitos institucijos, yra atskiras klausimas, tačiau aš kalbu apie ką kita - kaip vykdoma kova su kontrabanda? Ar bus sulaikomi tik vairuotojai, kurie veža cigaretes, ar bus išaiškinta ir atskleista visa sistema? Galų gale apie ką mes kalbame? Ar apie buitinę kontrabandą - nuvažiavo bobutė į Kaliningradą ir nusipirko tris kanistrus degalų, ar apie rimtą kontrabandą kaip nusikalstamą verslą, kurį vykdo organizuotos nusikalstamos struktūros? Kas mums yra pavojingiau? Apsispręskime galų gale.
Trečia sudėtinė dalis yra teismų praktika, kuri šiandien vargu ar ką tenkina, todėl visuomenei dažnai kyla klausimų, kodėl kokie princai, karaliai ar kunigaikščiai išvengia atsakomybės arba ta atsakomybė yra pernelyg lengva ir neadekvati nusikaltimui. Tų pavyzdžių mes turime daug.
Ketvirtas dalykas - o kur paskui dingsta kontrabandos pinigai? Štai čia mes kalbame apie pinigų plovimą, kai juodi pinigai paverčiami švariais.
Štai šie keturi aspektai yra pagrindiniai ir kol mes kalbėsime apie vieną iš jų, kontrabandos problemos visumos nematysime ir neišspręsime. Tik tada, kai pradėsime veikti sinchroniškai ir visos grandys veiks efektyviai, galėsime kalbėti apie konkrečius rezultatus.
A.ŠIPAVIČIUS: Labai pritariu siūlymui, kad į kontrabandą reikia žiūrėti kompleksiškai, nes ištraukę vieną dalį turime ne visą vaizdą. Labai svarbu ieškoti tinkamų priemonių, tačiau norint pritaikyti tinkamas priemones reikia aiškiai identifikuoti ir priežastis.
Kontrabandos sulaikymo tendencijos labai panašios tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek Lenkijoje - šiose šalyse sulaikomų kontrabandinių prekių kiekių kreivės yra identiškos, skiriasi galbūt tik skaitinė išraiška. Todėl gegužę Latvijoje vyks Europos Sąjungos šalių muitinių vadovų susitikimas, kuriame pagrindinis klausimas bus, kaip kovoti su cigarečių ir alkoholio gaminių kontrabanda Europos Sąjungos mastu, nes skaičiai išties kelia nerimą.
Kalbant apie kontrabandą, atkreipčiau dėmesį į bausmių praktiką. Analizė rodo, kad 2006 ir 2008 m. per vieną atvejį vidutiniškai buvo sulaikoma kontrabandos, kurios užkardytos žalos suma - 200 tūkst. litų. Vidutinė išlaidų suma, tenkanti vienam sulaikytos kontrabandos tyrimui atlikti, yra 75 tūkst. litų, o paskirta vidutinė bausmė už kontrabandos gabenimą - 14 tūkst. litų. Proporcijos labai skiriasi. O siekis, kad skiriamos baudos atitiktų galimai daromą žalą valstybei, galėtų būti vienas iš siekių, kad ta kova su kontrabanda būtų pakankamai sėkminga.
A.ANUŠAUSKAS: Kadangi kolega remiasi 2006-2008 m. statistika, o jūs tuo metu buvote Seime, tai aš jums užduosiu klausimą: kaipgi taip atsitiko, kad būtent šiuo laikotarpiu buvo silpninama šita dalis? Neadekvati teisminė praktika buvo žinoma ir žalą patirdavo valstybė, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba plaunamų pinigų srautus fiksavo, bet kažkodėl neužkardė, kažkodėl buvo panaikintas Asmens turto įsigijimo pajamų teisėtumo pagrindimo įstatymas, numatantis asmenų, kaltinamų, pavyzdžiui, kontrabanda, ir jų artimųjų įpareigojimą pagrįsti, iš kur jie įsigijo turtą... Kaipgi taip atsitiko, kad jūs pateikėte visą tą statistiką, bet šiaip viskas linksta į tą laikotarpį, kai ir buvo ta ydinga praktika suformuota - ir teismuose, ir priimant įstatymus?
A.SADECKAS: Nenorėčiau politikuoti, nes kalbame apie valstybinę problemą, o ne apie partinius požiūrius. Jūs kalbate apie turto konfiskavimą. Mano šiuo klausimu rengtas projektas nebuvo priimtas. Kalbate apie tai, kad kovai su kontrabanda reikia vienyti institucijas, o aš apie tai jau anksčiau kalbėjau ir rengiau įstatymų projektus, deja, jie nebuvo priimti. Jūs teisus, galbūt kai kurių klausimų tais laikais Seimas negalėjo išspręsti, bet dabar iš esmės juk prisimenama ir naujai pateikiama tai, kas buvo pamiršta sena. Viskas, kas dabar yra daroma, jau buvo daryta. Jeigu tik dabar sugebėsite išspręsti, jeigu tam užteks politinės valios, tai ačiū Dievui - to tik ir palinkėčiau.
G.JAKAVONIS: Vytautai, ką jūs pasakysite apie šią problemą, kai pareigūnams darbo didėja, o jų darbo užmokestis mažėja?
V.BAKAS: Be abejo, kontrabanda neatsirado šiandien, tačiau reikia pasakyti, kad pati teisėsauga Lietuvoje buvo silpninama nuo 2002 m. ir ypač sunkmečiu. Priešingai nei kitos Europos Sąjungos šalys, Lietuva visą laiką tik mažino finansavimą ir 2008 m. sumažinimas siekė iki 30 proc. Reikia nepamiršti, kad mūsų valstybė turi išorinę Europos Sąjungos sieną ir čia apskritai reikia specialaus plano, kaip sutramdyti tą reiškinį. Juk esame tranzito valstybė iš Rytų į Vakarus ir niekur nuo to nepabėgsime.
Tačiau didžiausią nerimą mums kelia tai, kad pradėję tirti labai konkrečius nusikaltimus pareigūnai sutinka tiek politikų, tiek aukštų pareigūnų pasipriešinimą. Kalvarijos atvejis, apie kurį pastaruoju metu buvo kalbama žiniasklaidoje, iš tiesų parodė, kad pareigūnams patiems darosi nesaugu dirbti - jie arba turi susitaikyti su esama problema, arba taip, kaip ne vienas jau yra padaręs, palikti tarnybą.
G.JAKAVONIS: Apsukome ratą ir vėl grįžtame prie kitados Arvydo pasakytų žodžių, kad kontrabandos pinigais finansuojamos kai kurios politinės partijos, vadinasi, ir tam tikrų įstatymų priėmimas.
A.ANUŠAUSKAS: Aš nekalbėjau apie įstatymų priėmimą už kontrabandos pinigus - kalbėjau apie tai, kad yra nemažai kontrabandinių pinigų, kurie naudojami tose labiausiai pažeidžiamose pasienio savivaldose priimant naudingus sprendimus ar veikiant vietinės valdžios pasikeitimus vienos ar kitos partijos naudai. Be abejo, ten partiniai skirtumai nėra tokie reikšmingi kaip Seime, ten daugiau žaidžia asmeniniai dalykai.
Faktas tas, kad tie, kurie užsiima kontrabanda, dabar perka nuvertėjusių įmonių akcijas ir taip legalizuoja savo veiklą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba anksčiau laiku nesureaguodavo ir neužkardydavo, nes, pavyzdžiui, labai daug pinigų būdavo išplaunama su latvių pagalba: Latvijoje steigiamos fiktyvios įmonės, į kurias iš Lietuvos ėjo pinigai, arba atvirkščiai - Lietuvoje steigiamos fiktyvios įmonės, į kurias plaukė pinigai iš Latvijos. Nustatyta, kad 2006-2009 m. būtent tokį ratą apsuko 120 mln. litų.
Aš negaliu pateikti detalios informacijos, kaip vyksta tyrimai, bet manau, kad jie duos tam tikrą rezultatą, juolab kad per 2009 m. ypač padidėjo kontrabandos atvejų išaiškinimas naudojant operatyvines priemones. Ar tai reiškia, kad anksčiau to nežinota? Ko gero, žinota, galbūt nebuvo valios ar buvo kažkokių susitarimų tarp kai kurių pareigūnų. Juk vyksta ir tam tikras apsivalymas nuo tokių pareigūnų, kurie jautėsi nebaudžiami.
G.JAKAVONIS: Sunku nesutikti su jūsų argumentais, tačiau norėčiau paklausti - ar savivaldybės taryba, meras gali daryti įtaką, pavyzdžiui, Muitinės departamentui ir atvirkščiai? Aš to ryšio nesuprantu...
A.ANUŠAUSKAS: Aš kabėjau ne apie savivaldos ryšį su institucijomis, o apie tai, kad savivaldoje priimami reikalingi sprendimai tiems žmonėms, kurie tuo yra suinteresuoti. Tarkim, kontrabandininkas, turintis įmonę, nori išsinuomoti kokius 2000 ha miško komercinei medžioklei, kaip jam gauti tokį sprendimą? Nejaugi jis važiuos į Vilnių ir ką nors spaus? Ne. Savivaldoje surenka komisiją, kuri priima reikalingą sprendimą ir jis gauna tą plotą savo žiniai. Yra daugybė tokių sprendimų.
A.ŠIPAVIČIUS: Dabar tikslinga kalbėti apie tai, kad reikėtų kurti mechanizmus, kurie neleistų tiems asmenims realizuoti lėšų, gaunamų iš nusikalstamos veikos. Kad, pavyzdžiui, jie negalėtų įsigyti akcijų ar nekilnojamojo turto, kad negalėtų tenkinti savo lūkesčių, kuriuos tikėjosi realizuoti, gavę lėšų iš nusikalstamos veikos. Sukūrę tuos mechanizmus, manau, sukurtume ir gana stiprų barjerą. Sutikime, kad pagrindinis kontrabandos variklis yra gaunamas pelnas ir galimybė paskui jį realizuoti.
G.JAKAVONIS: Pastaruoju metu visos institucijos, kurios kovoja su kontrabanda, patiria didelę vadų kaitą. Ar jie iš tiesų labai blogai dirba, ar tai yra savų žmonių statymas?
A.ANUŠAUSKAS: Tai yra vadovų rotacija. Galėčiau pasakyti, kad daliai pareigūnų kadencija baigėsi, tad jie ir keičiasi. Kitu atveju kalbama apie veiklos efektyvumą ar neefektyvumą.
Svarbu atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę - pasitikėjimo klausimą. Jis dažnai iškeliamas tarp žemesnės grandies pareigūnų, tačiau labai svarbu, ar tie patys pareigūnai pasitiki savo vadovu, ar ne. Ar jie mato ištiestą pagalbos ranką dirbdami tikrai sudėtingoje srityje, kovodami su pačiais įvairiausiais nusikaltimais.
V.BAKAS: Gera mintis apie pasitikėjimą. Iš tikrųjų pareigūnai labai aiškiai sako, kad jeigu užminsi ant kojos tam, kam nereikia, tai niekas tavimi nepasirūpins: bus sudegintas tavo automobilis arba tu pats būsi suspardytas. Kalbant apie pasitikėjimą, tai šiandien jis yra sušlubavęs ir tarp teisėsaugos vadovų, ir tarp politikų.
Galima kalbėti ir apie prokuratūrą, apie kurios vaidmenį niekas nekalba. Juk iš esmės jos rankose yra visas nusikaltimų tyrimo, operatyvinės veiklos procesas. Ta pati Kalvarija, iš esmės tyrimą dėl jos Generalinė prokuratūra atliko, šiandien vyksta tiktai vadinamasis antrasis oficialus tyrimas. Vienoje televizijos laidoje generalinis policijos komisaras aiškiai pasakė: “Man būtų sudėtinga komentuoti prokuroro sprendimus, jis tą bylą jau įvertino”. Visiškai teisingai: kaip gali muitinės ar policijos vadovas komentuoti kad ir ne tokį prokuroro sprendimą? Įsivaizduojate, kas būtų? Iš esmės - bet kokio pareigūno karjeros pabaiga.
Kalbant apie nusikaltimų tyrimą, tas sukurtas modelis yra taip centralizuotas, kad iš esmės keli žmonės valdo visas bylas - pradedant nuo ratų batų sandėliuko, baigiant stambiomis bylomis ir pan.
Tie reiškiniai, kurie dabar vyksta teisėsaugoje, kelia įvairių minčių ir tikrai yra specialiųjų tarnybų darbas. Bet kartais išties nežinai, ko griebtis, kai pareigūnas, atrodo, normaliai dirba savo darbą, bet jam reikia samdyti advokatą, kad jis galėtų toliau atlikti savo pareigas.
Kita vertus, aš čia irgi įžvelgčiau pozityvą, nes, ko gero, pirmą kartą mūsų istorijoje pati visuomenė, patys pareigūnai nesitaiksto su esama situacija. Reikia tikėtis, kad tas atgimimas, nors ir su visais sunkumais, prasidės nuo paprastų pareigūnų. Tai nėra paprasta situacija, tolesni tyrimai parodys, kad mes dar patys nelabai suvokiame, su kuo susidūrėme, bet, tiesą sakant, dabar akivaizdu - bet kas, kas prisiliečia prie tokios konkrečios bylos, tampa medinis. Aš kartais ir pats sau keliu klausimą - kas yra ta jėga, kuri sugeba iš aukštų pareigūnų daryti tokią beformę masę?
A.ŠIPAVIČIUS: Nenorėčiau baigti tokia pesimistine gaida, bet nenorėčiau baigti ir optimistiškai. Taip, mažėjantis finansavimas kelia papildomus iššūkius, todėl dažnai tenka ilgai sukti galvą, kad sugalvotume, kaip spręsti iškilusias problemas.
Kitas dalykas yra tas, kad į kontrabandą reikia žiūrėti kaip į kompleksinį reiškinį, ir ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos mastu, nes didžioji dalis sulaikomų prekių yra skirta visai ne Lietuvos rinkai. Tai, kad mes turime nemažą ilgį išorinių Europos Sąjungos sienų, rodo tiek grėsmes, tiek galimybes, pavyzdžiui, mūsų verslui prekiauti su trečiosiomis šalimis. Muitinės pagrindinis uždavinys - surasti balansą tarp kontrolės priemonių ir legalaus verslo skatinimo. Į tai ir yra orientuotas mūsų darbas.
A.SADECKAS: Kontrabandos problemos sprendimas daugiau turėtų vykti Vyriausybės lygmeniu, nes Operatyvinės veiklos įstatymas numato, kad Vyriausybė kaip institucija atsakinga už viešąją tvarką ir valstybės saugumą, ji turėtų koordinuoti operatyvinės veiklos subjektų veiklą keldama jiems svarbius ir aktualius nacionalinio saugumo prasme uždavinius. Ar tai būtų kontrabanda, ar kova su korupcija. Svarbiausia, ką ji turi padaryti, tai sutelkti visas institucijas, kad spręstų tuos uždavinius kiekviena savoje srityje.
Parengė Ramunė HAZIR
