Vilniaus meras Artūras Zuokas per Seimo Antikorupcijos komisijos posėdį išpyškino, kad didelei visų nuostabai tarsi į vandenį prapuolė apie 9 tūkst. istorinių Gedimino pr. trinkelių. Kaltė ir atsakomybė suversta ant sandėliavimo įmonės „Vilniaus kapitalinė statyba“ pečių. Tačiau atsakyti, kas konkrečiai kaltas, sostinės meras negalėjo. Tiesiog nebuvo į ką pabaksnoti pirštu.
Greičiausiai jam ir nepriklauso, nes tais metais, bent jau vykdant paskutinį Gedimino pr. rekonstrukcijos etapą, Vilniui vadovavo dabartinis Europos Parlamento narys Juozas Imbrasas. Bet ir jam, tikriausiai, sostinės Viršuliškių mikrorajone esančioje troleibusų parko teritorijoje suverstos „istorinės“ trinkelės tuomet buvo mažiausias galvos skausmas.
Trinkeles už pinigus svetimuose soduose dėliojo smulkesni žaidėjai. Pagalvokite, kam sostinės valdžios elitui teptis rankas dėl purvinų Gedimino pr. trinkelių? Dėl varganų kelių tūkstančių litų, kuriuos jie gali užsidirbti „švaresniais“ būdais? Nemanau. Šiam tikslui buvo „įdarbintas“ eilinis darbų vadovas, kuris, be jokios abejonės, turėjo savo brigadą. Dalis darbininkų ardė Gedimino pr. trinkeles ir klojo naujas, o kiti tuo metu senąsias – istorines – dėliojo pagal darbų vadovo sudarytą grafiką.
Apie dingstančias plyteles pirmieji gandai pasklido dar 2008-ųjų kovo mėnesį. „Plytelės parduodamos ir keliauja į privačius sodus“, – kalbėjo žmonės. Bet kalbos kalbomis, todėl patikėti buvo tikrai sudėtinga.
Nori švaistytis garsiais pareiškimais – įrodyk. Tą įrodyti, kaip vos tik pirmuosius žingsnius žiniasklaidoje žengiančiam žurnalistui, buvo skirta užduotis. Nukeliauk ir išsiaiškink, kaip yra iš tikrųjų. Ir nukeliavau. Naiviai, bet pasitikėdamas savo jėgomis.
Tuo metu vyko paskutinis Gedimino pr. rekonstrukcijos etapas. Istorinė sostinės gatvė tuo metu buvo išrausta tiesiai po Lietuvos Respublikos Seimo langais. Simboliška. Vietoje sutikto, sumuštinį kremtančio ir šalmą kreivai užsimaukšlinusio darbininko klausiu, ar galiu pasiimti vieną trinkelę. Suprask, noriu turėti dalelę Vilniaus istorijos. „Imk“, – sako jis ir toliau šlamščia sumuštinį.
Apetitas didėja, bet ne dėl sumuštinio, o dėl noro gauti daugiau trinkelių. Kreipiuosi į tą patį geraširdį darbininką. „Noriu nusipirkti jų daugiau“, – išrėžiu. O jis itin ramiai pasiūlo paėjėti Lukiškių aikštės link (kur tuo metu buvo įsikūrę darbininkai ir sudėtos naujosios trinkelės) ir susirasti darbų vadovą.
Vienas sutiktas darbininkas pirštu parodo, kur įsikūręs minėtas darbų vadovas. Ir štai jau beldžiausi į statybinio vagonėlio duris. Leidimas užeiti gautas. Drąsa vis dar neišgaravusi. Į klausimą, ar būtų galima įsigyti Gedimino pr. trinkelių, projektų vadovas atsakė teigiamai.
„Keliems kvadratiniams metrams iškloti reikia plytelių ir į kurią vietą krovinys turėtų būti nuvežtas?“ – staigiu klausimu pribloškė vyras. Paaiškinimas, kad trinkelėmis norima papuošti sodybos Molėtų rajone kiemą (tik tokią istoriją pavyko greitai sugalvoti), darbų vadovo nesužavėjo.
„Tokį didelį atstumą vežti būtų sudėtinga“, – trumpai nukirto pašnekovas. Bet situaciją išgelbėjo pasiūlytas kompromisas – iš bėdos krovinį būtų galima išversti šalia Vilniaus esančiame sode. Vyriškis perspėjo, kad darbas būtų atliekamas jų transportu ir tai kainuotų 1500 litų.
„Tokia didelė kaina – dėl didelio akmeninio krovinio svorio ir pervežimo darbų“, – paaiškino. Anot jo, priekabos trinkelių užtenka iškloti 20–25 kv. metrams teritorijos. „Viską galima sutvarkyti per mėnesį, jei paskambinsite po kelių dienų, atsakysiu, ar negalima viso to paspartinti“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.
Kaip jaunas žurnalistas pasitenkinau tuo kąsniu, kurį pavyko nuryti išsiaiškinus prekybos Gedimino pr. trinkelėmis sistemą. Nebepaskambinau, nors greičiausia reikėjo. Gal tada po ketverių metų naujam sostinės merui nereikėtų skėsčioti rankomis ir kalbėti apie dingusias „istorines“ trinkeles.
Ir kaip būtų įdomu, jeigu dabar atsilieptų visi žmonės, kurie pirko „istorines“ trinkeles. Kad atvertų jie savo kiemų ar sodų vartus ir pasakytų: „Jūs mindžiojat „istorines“ Gedimino pr. trinkeles!“
Ir mokestį už tokią garbę jie galėtų rinkti, o dalį paaukoti sostinės savivaldybei. Jei iš tikrųjų pačios trinkelės nuo katedros iki Žvėryno tilto kainavo 12 mln. litų ir remontui prireiks net 10 mln. litų, iš kur paimti pinigų? „Istorinius“ grindinius pasikloję žmonės, aukokite. Pinigų niekada nebus per daug.
