Rusijos ir Baltarusijos santykių pablogėjimas daugeliui Europos Sąjungos politikų bei politikos analitikų buvo ganėtinai netikėtas. Rusija ėmė ir užsuko naftos kranus. Tiesa, trumpam. Tačiau energetinio vėzdo šešėlis nusklendė virš daugelio Europos šalių, vėlei paskatinęs didžiulę kalbų apie energetinį saugumą bangą.
Vienoks ar kitoks šių šalių santykių pablogėjimas buvo neišvengiamas, nes į jį jau senokai eita. Tačiau juk nustebina ir neišvengiami dalykai, ypač jei jie ima ir nutinka. Rusija savo sprendimą keliskart pakelti naftos kainą aiškino siekiu pereiti prie rinkos ekonomikos santykių. tačiau niekas negali pasakyti, kokie gali būti rinkos santykiai su socialistine šalimi, juolab kokia galėtų būti ta rinka kuriant bendrą sąjunginę valstybę, apie kurią dar visai neseniai kalbėta iš aukščiausių tribūnų.
Galima nujausti, jog santykių blogėjimo priežastys glūdi giliau. Anksčiau ar vėliau Rusijai reikėjo pareikalauti iš Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos aiškaus atsakymo į klausimą, ar Baltarusija pasirengusi tapti Rusijos Federacijos „subjektu“. O jei dar nepasirengusi, tai paspausti prezidentą kuo greičiau apsispręsti. Tačiau vargu ar Rusijos spaudimas išgąsdins A. Lukašenką, kuriam visiškai nenaudinga dabartinę savo padėtį iškeisti į nuo Kremliaus malonės visiškai priklausomo „subjekto“ vadovo statusą.
Žvelgiant į Rusijos ir Baltarusijos santykių istoriją galima teigti, jog A. Lukašenka ilgą laiką žaidė labai naudingą žaidimą, kurio esmė – Rusijos tiekiamų energijos išteklių pinigais stiprinti savo diktatūrą. Visaip rodydamas pasirengimą tai sukurti veiksmingus dviejų valstybių valdymo organus, tai pereiti prie vienos valiutos ir kartkartėmis pratrūkdamas aršia antivakarietiška retorika jis labai pasipelnė iš Rusijos naftos ir dujų. Tie ištekliai buvo tiekiami kaip Rusijos federacijos „subjektui“, o iš jų pagamintus produktus Baltarusija jau pardavinėjo pasaulinėmis kainomis. Atsižvelgiant į pigią Baltarusijos darbo jėgą, tokio bendravimo pelnas buvo labai didelis. Gaunami pinigai ir leido prezidentui įtvirtinti baltarusių „tėvo“ įvaizdį, taip pat laiduoti socialinį stabilumą.
A. Lukašenkos flirtas su Rusija prasidėjo Boriso Jelcino laikais. Galima nujausti, jog skubėdamas įteisinti sąjunginės valstybės modelį Baltarusijos prezidentas tikėjosi tapti naujos valstybės vadovu. Juolab kad Rusijoje jis iki šiol turi didelį būrį gerbėjų. Net šiuo metu Rusijos prezidento rinkimuose jis būtų vienintelis stiprus dabartinio prezidento Vladimiro Putino konkurentas. Tačiau kaip tik naujo politinio elito įsitvirtinimas, valdant V. Putinui, niekais pavertė tokias svajas. Tik flirto politikos A. Lukašenka neatsisakė.
Baltarusijos prezidentas rado ką atsakyti į Rusijos spaudimą. Pasitelktas senas, puikiai veikiantis „ginklas“ – išorės grėsmėms atremti tautą sutelkianti nacionalistinė retorika. Vienu ypu kalbas apie dviejų tautų brolybę pakeitė kitoks kalbėjimas – jame gausu neįprastų baltarusių ausiai žodžių „suverenitetas – tai šventas dalykas“ ir tautos didybę iškeliančių epitetų. Ši retorika susilauks ir dalies opozicionierių palankumo.
Rusijos laukė ir dar vienas netikėtumas. A. Lukašenka ėmė daryti užuominas Europos Sąjungai apie būtinumą gerinti santykius. Prieš kurį laiką aiškinęs Baltarusiją esant „atitveriamuoju pylimu“, saugančiu Rusiją nuo Vakarų bei NATO, dabar jis jau leidžia suprasti neva galįs būti „pylimu“, saugančiu ES nuo grėsmingos Rusijos. Nejau pakvipo didele geopolitine slinktimi?
Santykių su ES gerinimas A. Lukašenkai neabejotinai išeitų į naudą. Reikėtų padaryti tik kelis pirmuosius nedidelius žingsnelius – leisti laisvai veikti opozicijai bei vietinių lenkų nevyriausybinėms organizacijoms, nes kelias į Briuselį eina per Lenkiją. Pastaroji yra pasirengusi deramai atsakyti į A. Lukašenkos iniciatyvas. Baltarusijos prezidentui praverstų ir opozicija. Laisvesnė opozicijos veikla Vakarams būtų „demokratėjimo“ ženklas, tačiau pati opozicija turėtų savaip palaikyti nuo Rusijos grėsmės baltarusius besistengiantį apginti prezidentą. Šiuo atžvilgiu ja neišvengiamai būtų manipuliuojama.
Nors strateginis Rusijos politinio elito tikslas išsiaiškinti santykius su Baltarusija ir prispausti A. Lukašenką ganėtinai pagrįstas, tačiau galima suabejoti, ar tam tikslui įgyvendinti pasirinktas būdas – užsukinėjant kranus – buvo gerai apskaičiuotas. Rusijos grasinimai ir atsakomoji A. Lukašenkos retorika pačiai Rusijai daug kainavo. Rusija ES akyse jau nebėra patikimas energijos išteklių tiekėjas, o Rusijos vadovų patikinimais jau niekas nebetiki. ES vadovybė buvo priversta galų gale apsispręsti dėl vieningos energetinės politikos santykiuose su Rusija. Tad Rusijai jau bus sunkiau spausti pavienes ES šalis, juolab sudarinėti dvišalius kontraktus, kurie nėra naudingi kitoms šalims.
Nėra Rusijai parankus ir baltarusių tautinis sąmonėjimas bei nacionalinio tapatumo tvirtėjimas, kurį skatina nacionalistinė retorika. Savo suverenitetą šventu dalyku laikančią visuomenę labai sunku suvilioti įsijungimo į kitą valstybę privalumais. Nacionalinė savimonė gali sutelkti žmones dideliems išbandymams ir padėti atlaikyti įvairius nepriteklius. Juolab Rusijai neparankus Baltarusijos „atsigrįžimas“ į ES – juk Rusijos žmonės šitai gali įvertinti kaip didžiulę, gal net katastrofišką (atstumta broliška slavų tauta) V. Putino politikos nesėkmę. Kaip tik „atsigrįžimas“ į ES Lietuvos diplomatijai teiktų naujų galimybių įtvirtinti reikšmingą mūsų valstybės, kaip „flirto“ tarpininkės, vaidmenį. Vis dėlto reikia laiko suvokti, ar ką nors reiškia Baltarusijos prezidento žodžiai, jog Europa turinti išmokti geriau suprasti baltarusius, o Baltarusija padedanti ES ginti jos rytines sienas.
