Kovo 11-ąją vykusios skustagalvių eitynės sukėlė tikrą psichozę ir sulaukė masinio pasmerkimo. Tačiau dabar panašu, kad po tolerancijos ir politinio korektiškumo kauke kai kas teslepia savo siekį primesti visuomenei vieno mąstymo modelio diktatūrą.
Apie plačiai nuskambėjusią skandalingą eiseną jau buvo rašyta ne kartą. Eitynes vieni pakrikštijo gėda, kiti – akibrokštu Lietuvai. Veiksmų nesiėmusios policijos vadovams teko aiškintis Seime. Kritikos sulaukė ir vangiai reagavęs politinis elitas. Šįkart pateikiame Donato Puslio ir Mangerdo Kasčio nuomonę apie minėtą eiseną ir jos sukeltą reakciją.
Pavaizduokime katiną piktu, pavojų keliančiu tigru ir paskelbkime jam mirtiną karą, nes juk po to galėsime didžiuotis besą tikrais didvyriais. Būtent taip galima apibūdinti pastarąsias dvi savaites Lietuvoje siaučiančią masinę psichozę dėl neva pavojų valstybės saugumui sukėlusių „skinų“ eitynių kovo 11 dieną. Į ją įsitraukė visi – pradedant anarchistais ir progresyvaus „naujosios kairės“ judėjimo atstovais, baigiant pačiais aukščiausiais valstybės pareigūnais ir etatiniais užsienio patarėjais, kurie jau įpratę karts nuo karto pamokyti barbarus lietuvius civilizuoto gyvenimo tiesų. Panašu, kad kilęs furoras reiškia, jog poros šimtų jaunuolių minia sugebėjo iš pamatų sujudinti mūsų valstybę. Jeigu taip, tai kyla klausimas, ar mes vis dar turime valstybę? Ir ar mums jos iš vis dar reikia? Peržvelgus ką tik praūžusios psichozės ruporų idėjas, regis, jau nebe.
Akivaizdu, jog „skinų“ eitynes saviems propagandiniams tikslams išnaudojo Lietuvoje kylantis radikalus kosmopolitinis „naujosios kairės“ judėjimas, kuris atvirai deklaruoja neapykantą nacionalinei valstybei. Svetainėje „Anarchija.lt“ galima pasiskaityti daug neapykanta persmelktų rašliavų. Štai vieno į visuotinės išminties monopolį besitaikančio veikėjo, prisistatinėjančio Castor&Pollux slapyvardžiu, nuomone, jei jūs esate paprastas buržua ir klusnus pilietis, kuris nuoširdžiai rūpinatės šeima bei vaikais, esate kuklus, o ne draskote akis skambiomis, tačiau dažnai tuščiomis frazėmis, mylite tėvynę bei valstybę, tai jūs jau esate potencialus nacis, šios žemės šunvotė. Būtent paskutiniai du bruožai esą ir padaro jus šunvote, nes anarchistams, kaip ir kai kuriems naujiesiems kairiesiems, valstybė apskritai yra tik represinis aparatas, kurį reikia naikinti. 1990 metai, kai dauguma Rytų bloke gyvenusių žmonių kilo į kovą už nepriklausomybę bei aukojo savo gyvybes bei sveikatą guldami prieš mirtį sėjančius komunistų tankus vien dėl to, kad atgautų galimybę gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir tautines vertybes puoselėjančioje valstybėje, anarchistų nuomone, buvo tik niekingas virptelėjimas tokiose pat niekingose buržua širdelėse. „Eilinis, niekuo neišsiskiriantis paprastas buržua ir klusnus pilietis – štai kas yra potencialiausias fašistas“ – taip labai paprastai diagnozėmis švaistosi „tikrieji“ kairieji.
Tuo tarpu panelė Nida Vasiliauskaitė, kuri, perfrazuojant vieno Lietuvos politikos apžvalgininko žodžius, besivadovauja išimtinai ginekologiniu požiūriu į valstybę, savo diagnozę pateikia dar aiškiau: jei esate konservatyvių pažiūrų, tai bent jau viena koja stovite neonacių simpatikų gretose. Juk parama tradicinei šeimai, tautinėms vertybėms bei universalių moralės principų gynimas šiandien jau laikoma anachronizmu, o bent vienas žodis prieš gėjų santuokas ir leidimą jiems įsivaikinti vaikus užtarnaus jums fašisto, nacisto, homofobo ar dar kokią nemalonią etiketę.
Jei esame nuoseklūs, tai turime smerkti bet kokią neapykantą: ar ji būtų nukreipta prieš mūsų bendrapiliečius žydus bei rusus, ar ji būtų nukreipta prieš tradicinėmis vadinamas vertybes – šeimą, tautines tradicijas bei papročius. Tačiau dabar panašu, kad po tolerancijos ir politinio korektiškumo kauke kai kas teslepia savo siekį primesti visuomenei vieno mąstymo modelio diktatūrą.
Prezidento nuomone, neleistina, kad neapykanta kitataučiams būtų maskuojama tariamu patriotizmu. Su tuo reikia sutikti. Tačiau taip pat neturi būti leistina, kad tariamas žmogaus teisių gynimas maskuotų nepakantą viskam, kas yra tautiška, kas išskiria mus iš pilkos masės ir daugeliui žmonių, kokie jie bebūtų, teikia gyvenimo prasmę. Demagoginiai išpuoliai prieš tautinės valstybės idėją neprisideda prie dialogo užmezgimo visuomenėje, tačiau tik dar labiau lemia tarpusavio susvetimėjimą bei įvairiausių bjaurių etikečių klijavimą.
Galų gale, juk „skinų“ judėjimas visoje Europoje - savotiškas atsakas į vis gilėjantį visuomenių susvetimėjimą, atomizaciją, vartotojiškos kultūros plitimą ir identiteto krizę. Tai atsakas į globalizacijos cunamius, naikinančius tradicinius visuomenę saistančius bendruomeninius saitus. Todėl nereikėtų stebėtis, kad visuomenėje atsiranda tam tikros grupės bei judėjimai, kurie kategoriškai atmeta tokią kaitą, kuri, tiesa, dažnai atnešama per prievartą.
Tarkime niekas mūsų neklaus, ar sutinkame su ES Reformų sutarties ratifikavimu, Seime sėdintys politikai jau nusprendė už mus (lygiai taip kaip nusprendė kelią į tą pačią ES palengvinti papirkinėdami piliečius nemokamu alumi ar skalbimo milteliais). Niekas nesivargina piliečiams pristatyti reformų sutarties, kuri praktiškai niekuo nesiskiria nuo prancūzų bei olandų referendumuose atmestos Konstitucinės sutarties. Judėjimas federacinės Europos link vyksta be didelės dalies piliečių pritarimo. Net ir konservatoriai, kurie tradiciškai daugelyje Europos valstybių yra euroskeptikai, aklai priima kiekvieną iš Briuselio gaunamą direktyvą bei klauso kiekvieno Ponios ES balso. Gal galite įvardyti nors vieną Europos valstybę, išskyrus Lietuvą, kurioje konservatoriai remtų „federacinės ES“ modelį? Tad natūralu, kad tokiu atveju didelės visuomenės grupės, nepritariančios Europos integracijai arba net pačiai Lietuvos narystei sąjungoje, lieka nereprezentuojamos, todėl privalo ieškoti alternatyvių kanalų savo nuomonei reikšti.
Be to, panašu, kad situacija, kuri nutiko su Reformų sutartimi, pasikartos ir su į mūsų šalį planuojama atsivežti darbo jėga – už mus jau nusprendė politikai bei modernieji vergvaldžiai, atstovaujantys verslo korporacijoms. Jų dėka Lietuva gali netrukus susidurti su panašiomis problemomis, kokias šiandien išgyvena Prancūzija – miestų getizacija, imigrantų nenoras integruotis, dėl to augantis nusikalstamumas, vardan multikultūralizmo politikos įgyvendinimo vykdomas nacionalinių tradicijų genocidas ir t.t. Fizikinis Niutono dėsnis byloja apie veiksmą ir atoveiksmį, todėl tam tikri mūsų visuomenėje vykstantys procesai provokuoja prie esamos padėties nesugebančių arba nenorinčių prisitaikyti grupių atsaką.
Todėl nereikėtų labai nustebti, jeigu po dešimties ar penkiolikos metų Gedimino prospektu jau žygiuos ne du šimtai, o keli tūkstančiai kraštutinių dešiniųjų. Būtų daug keisčiau, jeigu tokio judėjimo Lietuvoje neliktų. Šiuo atveju vien smerkti neužtenka, reikia ir suprasti...
Donatas Puslys, Mangerdas Kastys
