Kolūkių statybas menantys pastatai šiandien atrodo apgailėtinai. Daug iečių sulaužyta dėl daugiabučių renovacijos. Patekę būsto atnaujinimo programą lepinasi šiluma, o jos laukiantys gyvena viltimi. Tačiau šalyje yra šimtai daugiabučių, kurių jokios atnaujinimo programos neliečia.
Aplinkos nepuošia
Kai kurie Raseinių rajono Nemakščių seniūnijos daugiabučiai itin baisūs. Akys labiausiai kliūva už tų, kurie yra prie judrių kelių, bet paprastai kiti kaimų daugiabučiai aplinkos irgi nepuošia. Beveik kiekviename name yra butų su išdaužytais langais, negyvenamų, o laiptinių durys kartais ir ant vieno vyrio tabaluoja. Vaikšto pro jas kasdien dešimtis kartų jauni vyrai. Jie dažnai skundžiasi, jog yra bedarbiai, bet kad nors kuris įkaltų iškritusią vinį...
Seniūno pavaduotoja Daiva Visockienė mano, kad daugelis daugiabučių nyksta, nes neturi tikro šeimininko: „Nemažai tokių butų priklauso savivaldybei. Į juos atsikraustę žmonės nesijaučia esą šeimininkai, gyvena šia diena. Paradoksas: eilės dėl socialinių būstų didžiulės, jų laukti tenka ilgai, o suteiktas būstas visiškai nebranginamas. Nugyvenamas.“ Tie, kurie įprato gyventi iš pašalpų, kitaip gyventi nebemoka. Žino, kad vis tiek jais bus pasirūpinta. Paskambins seniūnui ir pareikalaus, kad atvežtų malkų. Dar aukščiau pasiskųs, kad laiptinėje išdaužyti stiklai, kad užsikimšę krosnių kaminai ir t. t.
Valdiškas – ne savas
Kelmės rajono Pakražančio seniūnijos socialinė darbuotoja Elena Kasparavičienė atkreipia dėmesį, kad kaimų daugiabučių būklė priklauso nuo vietos: kuo didesnis užkampis, tuo jie nykesni, tačiau gyvenvietėse ar arčiau jų gyvena tvarkingi, darbštūs žmonės, kurie gyvuliukų laiko, kitaip ūkiškai verčiasi. Beveik visi tvarkingieji butus yra išsipirkę, jų visai kitoks požiūris į tokį turtą.
Pasak E.Kasparavičienės, daugiabučių gyventojai niekada nekėlė klausimo dėl namų atnaujinimo. Jei prireikia kokio nors remonto, tvarkosi kiekvienas savo dalį. „Gal jie ir kolektyviai ką nors paremontuoja, bet seniūnijos į tai „neįjungia“, – paaiškino socialinė darbuotoja.
Tačiau dėl valdiškų daugiabučių ir butų – vargo vakarienė. Tokiems gyventojams ir maisto – ne tik malkų – reikia į namus pristatyti. Ir jų vis daugėja.
Kai sąskaitos neateina
Kelmės rajono Kukečių seniūnijos vyr. specialistė Ona Gaidjurgytė tvirtina, kad jų gyvenvietėje daugiabučiai tvarkingi, visi butai privatizuoti: „Bet mūsų seniūnija – priemiesčio. Netgi dalis Kelmės miesto gyventojų mielai kraustytųsi į mūsų daugiabučius, nes čia yra autonominis šildymas. Kiekvienas turi savo krosnį ir šildosi kaip kuriam geriau. Dažniausiai šildosi malkomis, bet matau, kad žmonės atsiveža ir anglių, ir durpių – kiekvienas pagal poreikį ir galimybes.“
Klausimų dėl namų atnaujinimo kol kas nekilo, o spaudžiami tai daryti žmonės veikiausiai priešintųsi. Juk būsto atnaujinimo programos dalyviai turi prisidėti savo lėšomis, o kaimų daugiabučių gyventojai to neišgalėtų. „Manau, kad kaimo daugiabučius renovuoti būtų įmanoma, jei valstybė dengtų 100 proc. išlaidų. Mano pačios butas yra tokiame daugiabutyje. Kai reikėjo kelių šimtų litų lietvamzdžiams, ir tai sunkoka buvo surinkti. Būsto atnaujinimas kaime neaktualus dar ir todėl, kad žmonės savo butus šildo individualiai. Kas kita būtų, jei už šildymą kas mėnesį ateitų tokios sąskaitos, kokias gauna miestų gyventojai“, – sakė O.Gaidjurgytė.
Ne tokia paskirtis
Kukečių seniūnijos specialistė mano, kad anuometinė kaimų daugiabučių paskirtis nulėmė dabartinį jų kontingentą: „Tokie namai kolūkiuose buvo statomi kaip tarpinė stotelė jauniems kolūkio specialistams. Ir tuose būstuose jie ilgai neužsibūdavo: pirmininkui patikusiems mūrinukai greitai būdavo pastatomi, o apsukriausieji nė to nelaukdavo, imdavo sklypus ir patys statydavosi.“
Vieno Varputėnų (Šiaulių r.) daugiabučio gyventojas tvirtino, kad individualus būsto šildymas, be abejo, turi privalumų, tačiau guodėsi, kad nėra kur saugiai laikyti kuro: „Yra tokių, kurie malkomis nesirūpina, bet šildosi. Vieną tokį nutvėriau bevagiantį, prilupau. Tai dabar jis iš kitos kaimynės vagia. Savo net malkinės neturi – šalčiams užėjus sukūreno.“
Šiaulių rajono žemės ūkio skyriaus vedėjui Antanui Bezarui teko susidurti su tokia šeimynėle, kuri net grindis sukūreno. Viename kambaryje gyveno, o iš kito grindis plėšė. Kai jų neliko, gyvenamosios patalpos grindlentes deginti pradėjo. „O ant kiemo sausuoliai virsta, miškas tiesiog į namus pareina...“ – stebėjosi A.Bezaras.
Gausu vaikų
Kaimų daugiabučiai dar kai kuo išskiria – juose gausu vaikų. Štai viename Kelmės rajono Labūnavos kaimo aštuonbutyje auga... per 20 vaikų. Vienoje šeimoje jų dešimt, kitoje – septyni. Šio aštuonbučio vaikai sudaro ketvirtadalį visų Kolainių pagrindinės mokyklos mokinių. Vos telpa į mokyklinį autobusą.
Kad vaikų stokotų, nesiskundė ir kiti pašnekovai. Nemakštiškė D.Visockienė teigė, kad socialiniais būstais tapusiuose daugiabučiuose dažniausiai ir apsigyvena jaunos šeimos. O kur jaunos šeimos – ten ir maži vaikai. Deja, kartais jie mato ne pačius gražiausius gyvenimo pavyzdžius. Raseinių krašte daugiabučių įvaizdis visuomenės akyse dar labiau sumenko, kai jo gyventoja iš Viduklės seniūnijos Lina Miniotaitė savo naujagimį ūkinio pastato šiukšlyne užkasė.
Nijolė Petrošiūtė
