Daugiausiai Lietuvoje tai aktualu audinių fermoms, kurios turi ilgametę praktiką ir yra retas verslas šalyje, kuris gali pasigirti geriausia produkcijos kokybe pasaulyje ir valdo apie 5–8 proc. pasaulio audinių rinkos.
Gali būti, kad draudimo sprendimas bus priimtas, tačiau kyla klausimas, kokiu keliu – kiek reikės kompensacijų, kaip bus perkvalifikuoti ūkiuose dirbantys žmonės ir kaip bus utilizuotos fermos, jei toks sprendimas bus priimtas.
Visų pirma reikia pasakyti, kad valdantieji gali priimti sprendimą drausti vieną ar kitą verslą dėl moralinių ar vertybinių motyvų, tačiau tokie sprendimai yra brangūs ir turi būti lydimi ištisomis kompensacinėmis sistemomis.
Negalima tiesiog pasakyti, kad iki šiol teisėtas ir mokesčius mokantis verslas nėra norimas šalies teritorijoje – reikia nuspręsti, kaip bus jis uždaromas ir kaip verslui bus kompensuotos negautos pajamos dėl priimto sprendimo.
Europoje yra 19 valstybių, kurios yra uždraudusios auginti kailinius žvėrelius. 9 nekompensavo verslui ir dešimtis kompensavo verslo prarastas pajamas. Tarp nekompensavusių yra tokios šalys, kaip Kroatija, Serbija, Slovėnija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Liuksemburgas, Estija bei Latvija, kuri sprendimą atidėjo dar penkiems metams ir bylinėjasi su verslu dėl verslo sunaikinimo.
Daugumoje vardintų valstybių ši verslo šaka buvo mažareikšmė arba išvis beveik neegzistavo – pavyzdžiui Liuksemburgas 2018 metais uždraudė kailinių žvėrelių auginimą, nors ten nebuvo nė vienos fermos.
Šalys, kuriose verslas egzistavo ir buvo priimta uždrausti buvo mokamos rimtos kompensacijos. Kompensacijos mokamos už veislinę patelę, kuri yra ūkio ašis ir kokybės standartas. Jei panagrinėtume šalis, kurios uždarinėjo savo verslus, tai skaičiai yra įspūdingi.
Didžioji Britanija 2003 metais uždarinėjo kailinių žvėrelių verslus ir už vieną patelę mokėjo 540 eurų už vienetą to meto kursu. Airija – iki 320 eurų, Belgija – 500 eurų už vienetą, Norvegija – 500 eurų ir plius kompensavo fermų nugriovimą ir utilizavimą.
Jei Lietuvos valdantieji nuspręs pritarti verslo uždarymui, tada bus formuojamas precedentas, kaip politikai gali atimti verslą, nusprendę, kad šaliai nepakeliui ir galime išmesti 5 – 8 proc. pasaulio audinių rinkos.
Ar bus pasirinktas rytų Europos kelias, kur nekompensuojama ar bus pasirinktas normalus Vakarų požiūris, kur jei kažką draudi, kas buvo legalu – reikia kompensuoti. Tai gali laukti ir kitų verslų sričių, kurios kažkokiu kampu nepatinka ar nėra patogus mažai žmonių grupei, todėl ši istorija yra labai svarbi.
Jei vis tik Lietuvos atveju būtų pasukta kompensacijų keliu, tada reikia įvardinti, kiek tai kainuos mokesčių mokėtojams – mums visiems. Visų pirma bus uždarytas verslas, kuris moka mokesčius ir įdarbina žmones regionuose, kur reikės jai pasirūpinti ir čia skaičiai priklauso nuo krašto – sunkiai apskaičiuojami. Tačiau tiesioginės kompensacijos pagal veislines pateles gali būti apskaičiuojami.
Taigi minėtos Britanijos atveju reikėtų Lietuvos verslams sumokėti 230 mln. eurų, Airija – apie 130 mln. Eurų, Norvegija – 170 mln. eurų ir t.t.
Pigiausiai Lietuvai kompensuoti kainuotų Olandiškas pavyzdys, kur Lietuvos atveju kainuotų apie 72 milijonus eurų, tačiau ten situacija buvo išskirtinė, nes prie šio skaičiaus buvo metamos milžiniškos lėšos perkvalifikavimui ir aplinkos sutvarkymui siekiant apskritai sumažinti auginamos gyvūnijos kiekį, kuris yra vienas tankiausių Europoje. Beje Olandijos atveju diskusijos truko daugiau nei dešimtmetį ir draudimas įsigalios nuo kitų metų.
Šioje diskusijoje norėtųsi daugiau konstruktyvumo, nei yra dabar. Reikia užduoti klausimus – ar Lietuvos valdininkai atimdami verslą turi kompensuoti?
Ar Mokesčių mokėtojai pasirengę sumokėti kelis šimtus milijonų, kad sunaikinti pasaulio lygio verslą. Visa tai yra įmanoma, tačiau reikia turėti mintyje, kad reikia žinoti, kad kažkurią dieną ir kitas verslas gali tapti nepatraukliu kažkokiai grupei žmonių ir precedentas yra labai svarbu šioje vietoje.