Lietuvos gyvenime ne tik prieš rinkimus pasigendama iškilesnių idėjų, kurios sukurtų palankesnį emocinį lauką ir praskaidrintų vaizduotę. Gal atsikovojus laisvę, sugrįžus į Vakarų pasaulio erdves ir atvėrus liberaliajai demokratijai vartus tiesiog nebeliko apie ką svajoti?
Gal lietuvius uždegančių idėjų tiesiog nebėra ir depresijos tarp apsipirkimų Akropoliuose tiesiog yra neišvengiama kasdienybė tokio gyvenimo, kur niekas prasmingai nebesikeis?
Galbūt iš tiesų taip yra. Galbūt idėjų stygius, dėl kurio dažniausiai kaltinamas politinis sluoksnis ir intelektualinė aplinka, nėra dar vienas apie save susigalvotas išmislas. Nors, tiesą sakant, mes matome tik viešąją mūsų gyvenimo pusę, ir dar tokią, kokia atsispindi žiniasklaidos puslapiuose bei ekranuose. Tad ir negalime žinoti visko, kas slypi nuo viešumos saugomose širdyse ir protuose. Kita vertus, sutartinai galime vadinti idėjomis tik tokius sumanymus, kurie išnyra iš privatybės, yra skelbiami, dėl jų ginčijamasi, išgyvenama ir net prarandama buitinė ramybė.
Šiame komentare atkreipčiau dėmesį tik į vieną prielaidą, kuri gali padėti susigaudyti ir rišliau aprašyti susiklosčiusią padėtį. Ji skamba maždaug taip: sumanymų ir vaizdinių mūsų galvose gal ir yra, gal ir esame pajėgūs įsivaizduoti eventualius pasaulius, nors ir vangiai skaitomos knygos bei studijuojama globaliojo pasaulio patirtis. Kartais vienokios ar kitokios idėjos daugmaž artikuliuota forma yra net paskelbiamos. Tačiau niekas dėl jų nesiginčija ir galvų neguldo. Arba, dar kitaip pasakius, kai niekas nesiginčija, tai nėra ir dėl ko tas galvas guldyti. Įsiviešpatavusi monologų kultūra nėra šiltnamis idėjoms, Lietuvos ateities vizijoms bujoti.
Pingančių technologinių žinių ir brangstančių idėjų epochoje tai nėra gera žinia. Nors ji tiesiogiai liečia mūsų visuomenės emocinę būklę, demokratijos kokybę ir Lietuvos valstybės raidą, tačiau netiesiogiai ataidi iki ūkio perspektyvų bei buitinės kasdienybės. Tai svarbiausia išdava, kurią daugelis pastebi (ir man pačiam teko apie tai rašinėti), o kai kurie net iš jos pasimoko. Bet yra ir antriniai šio reiškinio padariniai, kurie prašosi pasvarstymų.
Apie ką belieka kalbėti, kuomet nebesiginčijama dėl idėjų? Kas belieka, kas nusipelno diskusijų ir visuotinio dėmesio paskelbus, kad visos ideologijos mirė? Padarius vieną žingsnį, ryžtis dar vienam? Ir fatališkai ištarti: mūsų akyse miršta pati politika. Pradžioje atsiranda žodis-diagnozė, o po to tikrovė: rinkimai, konstitucinės tvarkos iliuzija, nebesuvaldomos demokratijos aimanos - tiesiog reikalų tvarkymas.
Šalia to plėtojasi dar vienas antrinis reiškinys. Nejaučiant pareigos diskutuoti idėjas, belieka ad hominem diskutuoti jų autorius. Jei keliamos galios viršūnėms nepriimtinos idėjos - vadinasi, jas keliantys žmonės tiesiog įtartini, už jų būtinai kas nors stovi arba jų seksualinė orientacija nepriimtina.
Besirungiantiems politiniams - ekonominiams klanams taip pat nepriimtina aiškiai išdėstyti savo interesus ir pozicijas, o oponentų sumanymus ginčyti visuomenei suprantama kalba. Ne, greičiau kokiai nors idėjai iškilus į viešumą, reikia palaukti savaitę ar dvi, kad sulauktumei kur nors driokstelėjus skandalą. Pats sumanymas nebus diskutuojamas, tačiau jo sumanytojai būtinai atsiskleis nuodėmingomis formomis. Kai dėl idėjų nebesiginčijama, belieka kelti tikrus arba išgalvoti fiktyvius skandalus konkurentams, oponentams ar kritikams apjuodinti.
Tad prielaida taip ir skamba: ginčų ir diskusijų nebuvimas užtamsina mūsų visų vaizduotę, o, be to, didina nepasitikėjimą viskuo, kas politiniame lauke darosi, stiprina visų karą su visais. Ir ne tik kelyje Vilnius-Klaipėda.
