Jei Lietuvoje jau penkeri metai besivyniojanti, vis naujas ir vis keistesnes apsukas įgaunanti su kaltinimais pedofilija susijusi byla taptų tarptautine, tai būtų į naudą ir Lietuvos teisėsaugai, ir Lietuvos visuomenei. Ji tokia gali tapti, jeigu, kaip spėjama, šios bylos pagrindine ašimi tapusi N. Venckienė pabėgo į užsienį. Visiems, ne vien portalo anglija.lt skaitytojams, būtų įdomu, kaip kaltintojai įrodinėtų buvusios teisėjos kaltes. Ypač, jei byla atsidurtų Anglijos teisme.
Politinio prieglobsčio Anglijoje N.Venckienei prašyti tikrai nereikėtų. Kaip jo neprašė ir buvęs „Snoro“ banko vadovas Raimondas Baranauskas. Jis gyvena jį palaikančių žmonių namuose, kas keli mėnesiai pasirodydamas teisme, kuriame jau daugiau kaip pusantrų metų sprendžiamas jo išdavimo Lietuvai klausimas.
Žmonių, atvykusių į Angliją bėgant nuo savo šalių „teisingumo“, čia ne tiek jau mažai. Įdomi detalė – tik šiemet Rusijos teisėsaugai pagaliau išduotas pirmasis Anglijoje gyvenęs Rusijos pilietis, kuriam gimtinėje pateikti kaltinimai žmogžudyste. Visais kitais atvejais, įskaitant ir neaiškiomis aplinkybėmis žuvusį Borisą Berezovskį ir čečėnų kovotoją Acmedą Zakajevą ir net sukčiavimu kaltinamą bankininką Andrejų Borodiną, prašymai išduoti kaltinamuosius buvo atmesti.
Priimdami sprendimą, ar išduoti ieškomą asmenį vienos ar kitos šalies teisėsaugai, britų teisėjai atidžiai gilinasi į kaltinimus bei kuo remiantis jie pateikti. Itin domimasi, ar kaltinamasis turi galimybę sulaukti nešališko ir teisingo teismo, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas.
Nuojauta sako, kad dėl N. Venckienės Lietuvos teisėsauga atsidurtų dar labiau nepavydėtinoje padėtyje negu R. Baranausko atveju. Juk jeigu anglų teisėjai išgirstų, jog vienas ar kitas kaltinimas remiamas įsitikinimais ar interpretacijomis, o ne surinktais įkalčiais, ar kad išteisinamąjį ar kaltinamąjį nuosprendį teisėjai priėmė dėl to, kad vienų liudininkų parodymai jiems atrodė įtikinami, o kitų – ne, jiems žandikaulis atviptų.
Anglijoje apie tai, kas sako tiesą, o kas meluoja, ar kaltinamasis kaltas, ar ne, sprendžia ne teisėjai, o prisiekusieji, atsitiktinai parinkti ir niekuo nesuinteresuoti žmonės. Teisėjo darbas – vadovauti teismo procesui ir pritaikyti už vieną ar kitą nusikaltimą įstatymų numatytą bausmę.
Reikalaudami N.Venckienę išduoti Lietuvos prokurorai turės pateikti ne tik kaltinimus, bet ir įrodymus, kuo jie grindžiami. Pareigūnų nuomonės ir įsitikinimai Didžiojoje Britanijoje nelaikomi argumentu, kaip tik atvirkščiai – gali suvaidinti priešingą vaidmenį. Kiekviena prokuroro ar teisėjo nuomonė, paskleista žiniasklaidoje, gali būti vertinama kaip išankstinė nuostata, pažeidžianti bešališko teismo principą.
Kita vertus, aktyvus žiniasklaidos dalyvavimas kaltinimų N. Venckienei procese irgi gali sudaryti įspūdį, jog tai yra prieš asmenį nukreipta susidorojimo ataka. Apie „Snorą“ rašyta daug mažiau ir ne taip kryptingai, bet ši medžiaga buvo pasitelkta teisme – į anglų kalbą buvo verčiami visi žiniasklaidoje spausdinti straipsniai, atidžiai nagrinėtas kiekvienas atsakingų asmenų pasisakymas.
Nenustebčiau, jei Lietuvos pareigūnai labai nenorėtų, kad N.Venckienė atsirastų tokioje šalyje kaip Anglija. Aišku, sužinoję, kad ji atsidūrė užsienyje, jie, ko gero, paskelbs tarptautinę paiešką, bet mielai nieko neras. Mat radus tektų kaip reikiant paplušėti, kad baisiomis N.Venckienės piktadarystėmis patikėtų ir užsienio teismai. Bet gal tikrai atėjo laikas lietuviškam teisingumui pasitikrinti savo standartus tarptautinėje arenoje?
