Gerda BELOKOPYTOVA
Nieko nėra baisiau kaip likti visiškai vienam su savo bėdomis. Nėra kam užjausti, pasakyti paguodžiantį žodį, ar to, kuris tiesiog buvimu šalia padėtų. ,,Kai manęs nebebus, tu vargsi“, - lemtingi prieš mirtį ištarti Prano žmonos žodžiai deja... išsipildė. Griūvančiame name vaiduoklyje Pranas turi butą, bet jis avarinės būklės. Neįgalus vyriškis glaudžiasi pas kaimynus, ir tik nuo jų gerumo priklausys, kiek jis dar turės pastogę. Ar tokiam žmogui kas nors gali padėti?
Ankstyvą penktadienio rytą į ,,Šilokarčemos“ redakciją kreipėsi šilutiškis Pranas Jokšas. Vyriškis, nežinodamas, kur jam kreiptis, prašėsi pagalbos. Išgirsta skaudžių išgyvenimų kupina jo gyvenimo istorija sukrėtė. Nejau jis liko visiškai vienas?
Rugsėjo 12-osios pavakarę M. Jankaus g. 6B name, tame pačiame, kuriame yra ir Prano butas, kilo gaisras. Namas, avarinės būklės, jame šiuo metu gyvena tik viena moteriškė. Tačiau jis pamėgtas benamių, kurie čia kartas nuo karto apsilanko. ,,Ne kartą esu matęs, kad benamiai lankėsi tame bute. Gali būti, kad vieno tokių apsilankymų metu ir kilo gaisras“, - spėliojo vyriškis. Gaisro šįkart ten būta nedidelio, tačiau Pranas baiminasi, kad bet kada gali ir visas namas supleškėti.
,,Nežinau, kur man daugiau kreiptis. Aš ten gyventi negaliu. Ten nėra nei tualeto, nei vonios, visiškai nieko. O kai gulėjau ligoninėje net ir dujų balioną, krosnies koklius kažkas pavogė, durų spyną sugadino. Ten net baldų nebėra. Viskas išnešta. Aš esu II grupės invalidas jau 10-metį, prieš daug metų patyriau stiprią galvos traumą, mano atmintis šlubuoja, nuolat trūksta oro, svaigsta galva, visuomet turiu nešiotis inhaliatorių. Man reikalinga priežiūra. Ten tokiomis sąlygomis gyventi negaliu. Be to, mano butas bet kada gali nudardėti žemyn“, - savo istoriją pasakojo Pranas. Vyriškis sakė, jog kreipėsi ir į Šilutės r. savivaldybės Ūkio skyriaus vedėją Sigitą Šeputį prašydamas, kad jam skirtų kokį gyvenamąjį būstą. Deja, pagalbos nesulaukęs. ,,Man pasakė, kad ten esantys butai parduodami. Bet kas juos ten pirks?“, - liūdnai ištarė šilutiškis.
Šiuo metu Praną priglaudė gretimame name gyvenanti moteris. Tik nežinia, kiek ilgai jis ten galėsiąs pasilikti. ,,Aš visiškai priklausau nuo jos malonės“, - teigė vyriškis. Paklausus, ką jis darysiąs, jei iš kaimynės namų būtų paprašytas išeiti, vyriškės nutilo... o tuomet nedrąsiai ištarė: ,,Turėčiau išeiti į gatvę...“
Tiesa, kasmet vyriškis 4 mėnesius praleidžia Slaugos skyriuje. ,,Ten tiek ilgiausiai leidžia gulėti. O aš naudojuosi ta proga. Juk ligoninėje yra visa profesionali medikų priežiūra, galiu išsimaudyti“, - džiaugėsi Pranas. Tai jam lyg išsigelbėjimas. Bent kelis mėnesius gali jaustis saugiai.
Mirčių paženklintas namas
,,Šilokarčemos“ korespondentė nuvyko prie minėtojo namo, kuriame Prano butas. Pamatytas vaizdas šokiravo. Vienoje namo pusėje – lentomis užkalti langai, kitoje – žiojėjančios kiaurymės langų ir durų vietoje. Kadaise buvusiuose kambariuose – šiukšlynai, visur besimėtantys buteliai, maisto atliekos, aplink namą – piktžolės. O štai ir laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, ten, kur Prano butas. O kas gi čia? Ogi siena išvirtusi, atrodo, lyg Prano butas "kabėtų ore". Laiptai statūs, supuvę. Aplink mėtosi plytos, šiukšlės. Tai landynė, kurioje neįgaliam žmogui ne vieta. ,,Štai šitame bute pasikorė žmogus“, - rodydamas į butą, kuriame kilo gaisras, sakė Pranas. Bet mirtis šiame name apsilankė ne kartą. ,,Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek čia yra mirusių žmonių. Namas – tuberkuliozės židinys. Kelios kaimynės mirė nuo šios ligos. Mano žmona taip pat. Ir aš ja užsikrėčiau, dar čia vienas vyriškis buvo užmuštas. Tai namas vaiduoklis, kaip jame galima gyventi? Aš tikrai bijau vienas būti tokiame name, tik vaiduokliai čia begyvena. Aš juos net sapnuoju. Matyt, mirtis nepaleidžia visų čia gyvenusių. Tokia mūsų lemtis“, - sakė Pranas.
Sūnui nenori būti našta
Nors Pranas su žmona susilaukė sūnaus, gyventi kartu su juo galimybių neturi. Jis su žmona išvyko laimės ieškoti užsienin. Išvyko ir grįžti, pasak Prano, nesiruošia. ,,Aš pas sūnų važiuoti nenoriu, juk esu neįgalius, būsiu jam tik našta, kur jis mane tokį dės. Aš noriu numirti savoje žemėje“, - teigė vyriškis. Pranas taip pat neslėpė, jog gyveno sūnaus bute čia, Šilutėje, tačiau pasak jo, ten buvo ne gyvenimas, o pragaras. ,,Nesutariau su kaimynystėje gyvenančia marčios seserimi. Kadangi aš buto raktų niekuomet neturėjau, ji mane užrakindavo, be jos leidimo net negalėdavau išeiti“, - pasakojo patirtus išgyvenimus vyriškis.
Jis neslėpė ir vienos savo ydos, kuri jį kankinusi daug metų: ,,Anksčiau aš buvau geriantis. Neslėpsiu, gėriau labai daug. Bet tai dariau iš nevilties. Dabar galiu pasigirti, kad jau 8 mėnesius nebegeriu ir to daryti nebenoriu“.
Šilutės r. savivaldybės Ūkio skyriaus vedėjo Sigito Šepučio komentaras:
,,Tokiam žmogui niekaip negalime padėti. Jei jis turi privatų butą – jis neturi teisės į valstybės turtą. Savivaldybė šio buto tikrai nenorės paimti, nes jau turimus butus įtraukė į privatizavimo programą ir jie tuoj pat bus parduoti. Juos nupirkęs privatininkas ir iš jo tą butą tikrai nupirks, nes ten yra reikalingas sklypas, o ne butai. Norint suplanuoti sklypą reikia būti vienam savininkui. Jam reikėtų palaukti, kol parduosime ten turimus du butus, o tai, ko gero, įvyks jau šį mėnesį. Tuomet reikėtų siūlyti ar tą būtą parduoti, ar keisti į kokį kitą būstą. Čia jau yra daug variantų“.
Taigi kol kas Pranas yra priklausomas nuo kitų žmonių sprendimų. Iki to jis, panašu, kad liko visiškai vienas ir susitvarkyti su iškilusia bėda, vis dėlto turės pats. Ir visai nesvarbu, ar tu neįgalus, ar tau trūksta informacijos, tvarkykis, žmogau, savo bėdas savarankiškai. Ši istorija dar turės tęsinį. Ar Pranui pavyks išvengti benamio likimo? Ar pasiseks parduoti turimą butą avarinės būklės name? Apie tai dar rašysime ,,Šilokarčemoje“.
