„Krizė baigėsi“, – tokiomis antraštėmis mirgėjo Amerikos spauda praėjusią savaitę. „Dar ne apokalipsė, bet jau labai blogai“, „Ar jau dugnas?“ – klausė laikraščių antraštės Lietuvoje, paskelbus, kad šalies bendrasis vidaus produktas antrąjį ketvirtį smuko 22,4 proc.
Pasigirdę teiginiai, kad dėl ūkio bėdų kalta tik valdžia, nėra teisingi. Ekonominės gerovės pagrindą sukuria verslas, piliečiai savo atkakliu darbu. O politinė valdžia turi prisidėti prie krašto gerovės kūrimo, sudarydama tam palankias sąlygas. Vadinasi, reikėtų klausti, ką ir kaip valdžia daro, kad kartu greičiau įveiktume sunkumus ir būtų padėtas tvirtas pagrindas ateičiai.
Vakarų šalių vyriausybės laikėsi krizei prasidėjus duotų pažadų: skatinti ekonomiką, nedidinti mokesčių. Ir tokia politika pasiteisino. „Mes būsime tikrai veikli ir aktyvi Vyriausybė“, – žadėjo Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Deja, bet Lietuvos Vyriausybės pažadai pritraukti papildomai 5 mlrd. litų verslui skatinti, suteikti laisvę žmonių iniciatyvai, pradėti biurokratijos saulėlydį nesipildo.
Pasak ekspertų, norint, kad JAV ekonomika išsilaikytų dabartiniame lygyje, nedidėtų nedarbas, dar labiau nemažėtų biudžeto pajamos, būtina pasiekti bent 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą per artimiausius metus.
Jei Lietuvos ekonomika kitą pusmetį trauksis taip pat sparčiai, prog nozė aiški: įmonių bankrotai augs geometrine progresija, dar labiau daugės bedarbių, valstybės kišenėje ims siausti nauji vėjai, nes mokesčių bus surenkama vis mažiau.
Taigi ką daryti? Užsidegus žvakę melstis, kad kuo greičiau atsigautų Amerikos ir paskui ją viso pasaulio ekonomika? Pasiklausius Vyriausybės atstovų, regis, tik to ir tikimasi, nes, be biudžeto išlaidų karpymo, rimtesnių diskusijų apie struktūrines reformas nėra. Nors jos ne tik padarytų efektyvesnį valdžios sektorių, bet ir leistų jau dabar ženkliai taupyti.
Tiesa, pradėta aukštojo mokslo reforma. Idėja iš esmės teisinga: būtina stiprinti universitetus, jų teikiamą studijų kokybę, valstybė gali fi nansuoti studijas tik tiek, kiek ji gali.
Didžiausia šios Vyriausybės problema ta, kad ten, kur tikrai reikėtų daugiau rodyti liberalizmo, naikinti kliūtis verslui, skatinti žmonių verslumą, nors tai ir nieko nekainuoja, daroma per mažai.
Štai net labai biurokratizuotoje Prancūzijoje valdžia augant nedarbui žaibiškai apsisprendė: pats sau darbo vietą sukūręs žmogus nuo apyvartos moka tik nedidelį fi ksuotą mokestį. Jeigu veikla neduoda pajamų, žmogus nemoka jokių mokesčių.
Lietuvoje priešingai: paprasta panevėžietė, norinti verstis nuomos verslu, suskaičiuoja, kad verslo liudijimas jai kainuoja dvigubai brangiau nei metinės pajamos. Bet ministrai ir visa gerai atlyginamų patarėjų gvardija kažkodėl to nemato ir negirdi. A-ū-ū! Kur žadėtas verslo saulėtekis?
Dvigubai išsipūtusią per pastarąjį dešimtmetį valdininkų armiją mažinti pažadėjusi valdžia apskritai susipainiojo. Paaiškėjo, kad sugebėjo sumažinti tik tuščius etatus. A-ū-ū! Kur žadėtas saulėlydis?
Nenoriai, bet Vyriausybė pagaliau pripažino perlenkusi lazdą su akcizais degalams. Įdomu, kiek dar reikės laiko susiprasti, kad ir draudimas parduotuvėse prekiauti alkoholiniais gėrimais po 10 valandos vakaro, kai net alaus nebeįmanoma nusipirkti, nei biudžetui, nei mažmeninei prekybai naudos neatnešė, o norinčiųjų prisigerti – nesustabdė.
Premjeras A.Kubilius teigia, kad dabartinės Vyriausybės prioritetai yra šie: išsaugoti valstybės fi nansų stabilumą, ieškoti būdų, kaip skatinti ekonomiką bei išsaugoti socialinę rimtį. Prezidentei Daliai Grybauskaitei vetavus kai kuriuos Seimo priimtus įstatymus, galima įžvelgti skirtingus premjero ir šalies vadovės požiūrius į prioritetus.
Kritikuotinas yra Prezidentės sprendimas vetuoti įstatymą, kuriuo būtų mažinamos motinystės išmokos. Teiginiai, kad negalima pažeisti teisėtų lūkesčių, kai visų kitų piliečių pajamos mažėja, skamba nerimtai.
Kita vertus, šalies vadovė pabrėžė, kad reikia ne dalinių, o sisteminių sprendimų. Pati idėja skirti mokamas dvejų metų vaiko priežiūros atostogas yra neprotinga. Ji Lietuvai ne pagal kišenę.
Visas Vakarų pasaulis susiduria su ta pačia problema: gimstamumas mažėja, visuomenės sensta. Prieš porą metų, kai Lietuvoje buvo įvestos dvejų metų motinystės atostogos, Vokietijoje gimstamumą buvo nutarta skatinti mažinant mokesčius šeimoms, turinčioms vaikų.
Ekspertų skaičiavimu, vaikus auginančioms šeimoms reikia iki 30 proc. daugiau pajamų, tačiau valdančioji partija, garsiai šaukianti apie paramą šeimai, sisteminio požiūrio, kaip tai įgyvendinti, deja, iki šiol neturi.
Raginimų reguliuoti visas socialines išmokas pagal gaunamas pajamas valdžia negirdi. Matyt, jai geriau kas porą mėnesių pranešti apie naują išmokų karpymą. Ar tokia politika irgi prisideda prie „socialinės rimties išsaugojimo“?
Taigi kilti pradėsime, kai pamynę dviračių pedalus valdantieji liausis kalbėti deklaracijomis. Jei rudenį būtų imtasi realių valdžios sektoriaus reformų, jos padėtų ir taupyti, ir kurti tvaresnę šalies ekonomiką.
