Pansinis amžius – „slidus reikalas“. Skirtingose pasaulio šalyse jis nevienodas, o vyriausybių sprendimai keisti šį terminą (dažniausiai – ilginti) visada sukelia aršias diskusijas.
Lietuvoje pensinis amžius nuo 2012-ųjų metų pradėtas palaipsniui ilginti ir vienodinti. Iki 2012-ųjų metų pensinis moterų amžius buvo 60 metų, o vyrų – 62 metai ir 6 mėnesiai. Dabar kasmet moterims pridedami 4 mėnesiai, o vyrams – 2 mėnesiai, kol 2026 metais ir vienų, ir kitų pensinis amžius susilygins ir pasieks 65 metų ribą. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių žmonės gali į pensiją išeiti žymiai anksčiau, nei nustatyta riba, ir išankstinę pensiją gauti jau likus penkeriems metams iki senatvės pensijos amžiaus, arba priešingai – sėkmingai darbuotis iki žilos senatvės.
O kokia situacija kitose pasaulio šalyse?
Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO; angl. Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) duomenimis, oficialus pensinis amžius retai sutampa su tuo, kada žmonės iš tiesų išeina užtarnauto poilsio.
Čilėje, Meksikoje ir Pietų Korėjoje nustatytas pensinis amžius yra 60–65 metai, tačiau realiai šių šalių gyventojai dirba žymiai ilgiau. Dauguma Meksikos ir Korėjos vyrų bei Čilės moterų į pensiją išeina tik po 70-ies metų. Tuo tarpu suomiai, vokiečiai, italai, graikai ir prancūzai savo darboviečių duris užveria likus dar keleriems metams iki oficialaus pensinio amžiaus. Na o dauguma belgų ir liuksemburgiečių apskritai nedirba ilgiau, nei iki 60-ies.
Daugiau šalių oficialų ir realų išėjimo į pensiją amžių galite palyginti peržvelgę pagal EBPO tyrimo diagramas:
