Vyriausybei sumažinus pensijas, valstybė galėtų įsipareigoti ir neišmokėtą jų dalį grąžinti vėliau. Tokį pasiūlymą Andriaus Kubiliaus vyriausybei aptarė posėdžiavęs Ekonomistų klubas, vadovaujamas prof. Kazimiros Prunskienės.
„Tiek prezidentė, tiek vyriausybė iki šiol labai siaurai mato Lietuvos ekonomikos problemas, suvedant visą esmę į finansus bei bandymą juos reguliuoti mokesčiu didinimu, karpymais“, - konstatavo K. Prunskienė.
Pasak politikės, valdžia turi turi kuo greičiau užsiimti rimta ekonomikos auginimo strategija, skatinti ūkį, plėtoti rinkas, galvoti, kaip sukurti kuo daugiau darbo vietų, o ypatingą dėmesį skirti kreditų politikai.
***
-Į kokias problemas atkreipti dėmesį siūlo Ekonomistų klubas?
-Pagrindinis mūsų dėmesys – ekonominei situacijai įvertinti, krizės gilumui. Ypatingai – valstybės kreditų politika, kuri daro įtaką ekonomikos būklei. Deja, ne pačią geriausią. Apskritai, ar ji tokia kaip strategija Lietuvoje yra? Profesionalai ekonomistai vieningai sako, kad praktiškai Lietuvoje atskirai egzistuoja bankų, kreditų, finansų ir ekonomikos reikalai. Apmaudu, kad kreditų politika pastaraisiais metais padarė tik neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos būklei, pagilino krizę. Maža to, yra kliuvinys ekonomikai atsigauti. Juk šiemet ekonomika bus kritusi, lyginant su 2008-aisiais 22-25 proc.
Premjeras skelbia, jog ekonomikos kritimas lyg ir sustojo, o rinkose – pirmieji atsigavimo ženklai.
Žiūrint, ką stabilizuoji... Tas nieko negali džiuginti, tai - tuščias teiginys. Kadangi ekonomika sminga žemyn daugiau kaip 22 proc, tai stabilizavimas tokiame dugne nieko negali džiuginti.
Vienas dalykas, kai stabilizuojasi ties nuliu, kaip pas lenkus, o visai kitas dalykas, kai ji stabilizuojasi nukritusi. Reikia kalbėti ne apie stabilizavimą, o apie greitesnio atsigavimo galimybes. Praktiškai vyriausybė nevaldo situacijos.
O kas dėl kreditų politikos, paskolų prieinamumo, palūkanų dydžio, kuris nepaprastai aukštas, pačių kreditų, skolininkų saugumo - juk bankai bet kada gali pareikalauti grąžinti skolą ne pagal sutartį, o nedelsiant, remiantis įmonės situacijos pablogėjimu - tai skaudūs ir jautrūs dalykai, kuriuos reikia kuo greičiau spręsti.
Stabilizuoti ekonomiką reikėjo prieš gerą pusmetį ar metų pradžioje, priimant adekvačius sprendimus, parenkant atitinkamas priemones. Dabar jau per vėlu, ekonomika yra smukusi.
-Visgi, kokių priemonių galima imtis dabar?
-Tos priemonės šiandien jau yra visiškai kitokios ir mažiau efektyvios negu būtų buvusios ekonomikos palaikymui.
Čia tas pats ,kas lyginti reiškinius: nustumti kokį sunkų daiktą nuo kalno arba neleisti jam nuriedėti. Dabar priemonės yra ir sunkiau įgyvendinamos, ir duoda kur kas menkesnį efektą negu kad ekonomikos palaikymas stabilioje būklėje nelaukiant nuosmukio.
Reikia ne džiaugtis tariamu stabilumu, o galvoti apie ekonomikos auginimą, aktyvinti verslą.. O tą padaryti galimą tik palaikant rinkas.
Pavyzdžiui, dabar turime maisto pramonės sektoriuje problemas, kyla grėsmė sumažėti eksportui, o tai juk atsilieps visam sektoriui.
-Norint palaikyti, paremti rinkas, juk prireiktų nemažai lėšų.
-Pirmiausia, kalbu apie vyriausybės jos institucijų efektyvų darbą šalinant priežastis, dėl kurių rinkose atsiranda kliūtys. Pavyzdžiui, dėl kokybės reikalavimų, kontrolės prielaidų užtikrinimo, sertifikavimo, mažiau politikavimo su rinkų partneriais, daugiau dialogo ir aktyvumo.
Čia taip pat didelį vaidmenį vaidina ir kreditų politika: jos atitrūkimas nuo realios ekonomikos sektorių, ūkio subjektų poreikių. Tai be galo skaudžiai atsiliepia į įmonių finansinei būklei.
Prie to prisideda ir vyriausybė, kai skolinasi iš bankų su aukštomis palūkanomis, (virš 8 ir daugiau proc.) o tos paskolos - jų portfelis siekia 5 mlrd. litų - išlepino bankus skolinti aukštomis palūkanos ir jie nenoriai dalija paskolas verslo subjektams. Bankams geriau mažiau skolinti ir aukštomis palūkanoms, ir patikimiems skolininkams - valstybė juk labai patikima skolininkė.
-Panašiomis sąlygomis skolinasi visi, mat pinigai dabar yra brangūs. Iš kur galima pasiskolinti pigiau?
Jei valstybė būtų skolinusis krizės pradžioje, kaip ir kitos šalys darė, to galima buvo išvengti. Galėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo už 3-4 proc. Palūkanų. Ir socialinius įsipareigojimus vykdyti ne iš bėdos, kai dabar yra karpomos išmokos, pensijos, o kur kas švelniau.
Skolintis dabar vis vien reikia, dideliu mastu, brangiai ir jau paguldžius ekonomiką ant menčių. O ji, kuri jau tiek daug prarado, yra mažiau pajėgi sukurti finansines prielaidas toms paskoloms grąžinti, ir taip papildyti valstybės biudžetą.
Iš 70 mlrd. bankų suteiktų paskolų įmonių paskolos sudaro net 33 mlrd. litų. Tas įsiskolinimas ilgam prislėgs įmonių veiklą.
Be to, čia iškyla dar viena problema: galimas kapitalo persiskirstymas bankrutuojant vienoms įmonėms, o bankams perimant turtą, kai kiti ūkio subjektai jį superka. Panašiai buvo atsitikę po krizės 1928-29 m., kai kapitalas persiskirstė tarp ekonomikos subjektų ir netgi su tam tikrais politiniais niuansais.
-Vyriausybė siūlo karpyti pensijas, socialines išmokas ir kelti „Sodros“ tarifą. Ar tai neišvengiama?
Mūsų klubas aptarė ir tai. Manome, kad verta svarstyti panašų variantą, kaip kadais buvo pasielgta su indėliais. Pensijas mažinti ne tiesiogine prasme, o sulaikyti tam tikrą dalį išmokėjimų, tačiau įsipareigoti, jog pradėjus augti BVP, neišmokėtą pensijos dalį pensininkams sugrąžinti.
Tai yra valstybės naštos perkėlimas į priekį. Tačiau ką belieka daryti, jei šiandien susiklostė tokia situacija. Tai tikrai neapsiėjo be valdžios įtakos, nekompetencijos.
Dabar vis dažniau pasigirsta kritikos, jog A. Kubiliaus vyriausybė tiesiog nekompetentinga. Kokios nuomonės laikotės jūs?
Jie improvizuoja, be to, gauna ir nekorektiškus patarimus. Tie patarimai, pavyzdžiui, riboti vartojimą, nesiskolinti, didinti mokesčius ir taip stiprinti biudžeto įplaukas buvo visiškai prieštaringi. Ir tos šalys, kurios taip nesielgė, išvengė tokios gilios krizės: ir kaimyninė Lenkija, ir Vokietija.
-Tačiau, vyriausybės politikai, regis, pritaria ir prezidentė.
-Dar iki metų pradžios prezidentės politinė linija lyg ir sutapo su konservatorių pasirinkta linija. Tas irgi turi įtakos. Iš tikro, problema tame, kad ir A. Kubiliaus, ir prezidentės į vyriausybę deleguoti finansininkai problemą suveda tik į finansinius reikalus: mokesčių didinimas, karpymas, biudžeto balansavimas.
Jie neužsiima rimtu ekonomikos ugdymu, ūkio subjektų skatinimu, rinkų plėtojimu, darbo vietų kūrimu.
Tai dvi absoliučiai skirtingos koncepcijos, skirtingos strategijos. Ta realioji ekonomika, kur kuriamas BVP, nustumta į antrą planą ir palikta likimo valiai. Todėl ir ekonomika leisgyvė, skylėtas ir biudžetas.
