Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė padarė daugiau, nei iš jos galėjom tikėtis. Vos trijų milijonų tauta už savo nugaros paliko daugybę galingų, turtingų, didelių valstybių. Nors į rinktinę suvažiavo ne visos Lietuvos žvaigždės, nors mūsų komanda nebuvo priskiriama prie favoritų, vyrai įrodė – žmogaus galimybės beribės.
Tiek norint laimėti sporte, tiek kažką pasiekti politikoje reikia nemažai panašių savybių. Kiek daug nuo konkrečių asmenybių priklauso sėkmė įrodė ir Lietuvos krepšininkai, ir Lietuvos Vyriausybė. Vyriausybė, deja, blogąja prasme. Manau, kad jeigu premjeras Andrius Kubilius ir jo vadovaujamas Ministrų kabinetas būtų turėjęs bent vieną dešimtąją tų savybių, kuriomis Turkijoje pasižymėjo mūsų rinktinė, šiandien Lietuva gyventų kur kas geriau.
Lietuvos krepšininkai nekaltino aplinkybių – nesiskundė teisėjais, nepriekaištavo tiems, kurie neatvyko padėti, neieškojo sau parankių varžovų. Jie žaidė už Lietuvą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis! Rezultatas – Pasaulio čempionato bronza!
Ką, tuo tarpu, darė Lietuvos Vyriausybė? Ogi kaltino viską aplinkui – krizę, buvusias valdžias, blogą orą ir pan. A. Kubilius neprisiėmė atsakomybės, o gal paprasčiausiai pritrūko kompetencijos ją prisiimti. Jis nekovojo, o gal ir negalėjo kovoti už Lietuvą. Kai kurių valstybių Vyriausybės „žaidė" kaip mūsų krepšininkai. Koncentruotai, tiksliai, žinodami ką daro įveikė visas negandas. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – štai, Lenkijos ūkis sugebėjo atlaikyti sunkmetį. Estai krizę pažabojo taip pat gerokai profesionaliau.
Yra ir dar vienas bruožas, kuriuo taip skiriasi valdžia ir krepšinio rinktinė. Mūsų vyrai važiavo į Pasaulio čempionatą maksimaliai susikaupę – jie nesigyrė, nežadėjo be reikalo, nenuvertino varžovų. Jie važiavo žaisti už Lietuvą ir pagyrūniškiems plepalams nešvaistė laiko. Visiška priešingybė – premjeras ir jo komanda. Nors šalis nuvarytą į beveik visuotinį skurdą, A. Kubilius suspėjo skambiai pareikšti, kad apie jį bus rašomi vadovėliai. Ar girdėjote tokią frazę iš Lino Kleizos? O iš kitų mūsų vyrų. Ne, negirdėjote, nors jų pavardės jau įrašytos į Lietuvos istoriją. Paprasčiausiai jie gerbia savo valstybę ir žmones. Jie savo vertę įrodinėja darbu ir laimėtais medaliais, o ne pasipūtėliškais šūkiais.
A. Kubiliaus ir K. Kemzūros komandos – kaip naktis ir diena. Rezultatai atitinkami – skurdas, emigracija, bedarbystė - tai premjero „nuopelnas“, o pergalės, džiaugsmas, viltis bei tikėjimas dėl perspektyvos – profesionalaus trenerio rezultatas. Galbūt krepšininkų pavyzdys bent kiek išjudins absoliučiai neveiksnią valdžią. Bet tai tik viltys, o kol kas džiaukimės tuo, ką mums padovanojo Lietuvos krepšininkai. Ačiū jiems, mūsų šaunuoliams!
Visus su pergale!
Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentė
