Šiais metais Lietuvos Vyriausybė pertvarkė savo kanceliariją. Iš dar vienos „ministerijos“ kanceliarija pagaliau tapo Ministro Pirmininko tarnyba, turinčia aiškų darbo pobūdį. Pagaliau sutelkiamas taip reikalingas strateginis valstybės valdymas ir atsiranda valdymo reformų smegenų centras. Nesinori liaupsinti to, kas dar nedavė jokių rezultatų, tačiau pagaliau bent sudarytos logiškai suvokiamos organizacinės sąlygos inicijuoti valstybės reformas, aktyviau vykdyti Vyriausybės programą. Atsirado prielaidos Ministro Pirmininko tarnybai užsiimti „realiu“ strateginiu valdymu, įgyvendinti misiją, kelti strateginius tikslus ir pareikalauti jų įgyvendinimo. Svarbu yra tai, kad atsakomybę už tai prisiima premjeras. Tie kas nori Lietuvai pažangos, gali tik palinkėti sėkmingos ir energingos veiklos.
Pagrindinė priežastis kodėl tapo įmanoma tokia reforma, tai atsisakymas įvairių valstybinių agentūrų, kurios turėjo statusą „prie Vyriausybės“, o iš tikro „prie niekur“, nes buvusi kanceliarija, neturėjo nei laiko, nei gebėjimų, nei noro kontroliuoti tas agentūras, sekti jų išsikeltus uždavinius ir pasiekimus. Todėl šių įstaigų biudžetai sparčiai pūtėsi, darbuotojų daugėjo, o veikla buvo orientuota ne į valstybės tikslus, tačiau į pačių agentūrų biurokratijos interesus, o būtent nieko neveikti ir gauti kuo daugiau naudos sau. Pavyzdžių gausu. Lietuva iki šiol neturėjo ir kietai kryptingai nevykdė jokios informacinės ir ryšių politikos, bet turėjo tik sau dirbantį Informacinės visuomenės plėtros komitetą. Sporto srityje buvusiam direktoriui A. Raslanui 2009 m. Valstybės kontrolė pareiškė daugybę priekaištų dėl beveik 30 mln. litų neskaidriai panaudotų lėšų. Valstybinė duomenų inspekcija 30-čiai darbuotojų įdarbino 8 vadovus. Valstybės poreikiams gal ir reikėjo visuomeniniais pagrindais veikiančios kvalifikacijos tarnybos, bet buvo įsteigta ir biurokratiškai išsiplėtojo Kvalifikacijų tarnyba. Tęsti pavyzdžius būtų galima ir toliau.
Vyriausybė yra ne vienintelė centrinė valstybės institucija prie kurios šildėsi biurokratai. Kita tokia abejotinai reikalingomis ir mažai valdomomis įstaigomis aplipusi valstybės įstaiga yra Seimas. Prie jo prisiglaudusios valstybės institucijos didžiuojasi statusu „prie Seimo“, tačiau tai dažniausiai reiškia tik gausesnį finansavimą, abejotiną kontrolę, tačiau ne geresnius rezultatus. Vakarų pažengusiose demokratijose prie parlamento dažniausiai veikia tik vienintelė įstaiga – ombudsmeno. Tai tarnyba, kuri nagrinėja gyventojų skundus. Lietuvoje tai Seimo kontrolierių įstaiga, tačiau kažkodėl atsirado dar papildomų kontrolierių kontorų, kurios kainuoja labai brangiai, darbą dažnai dubliuoja, o rezultatai abejotini. Šiandien kaip niekada anksčiau išryškėjo prie Seimo veikiančios vaiko teisių apsaugos kontrolierių tarnybos neįgalumas. Be to ji dubliuoja prie savivaldybių veikiančių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbą. Tas pat pasakytina apie prie Seimo dirbančius žurnalistų etikos inspektorius, kurie dubliuoja Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją.
Nors lygiomis galimybėmis rūpinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir net ES institucija Vilniuje, bet prie Seimo gyvuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Šioje tarnyboje darbuojasi 12 biurokratų, kuriems išlaikyti per metus skiriama 1,5 mln. litų, o 2008 m. buvo gauta vos 200 skundų, iš kurių tik maža dalis pagrįstų. Išeitų, kad vienas darbuotojas ištiria po vieną skundą per mėnesį už 6,5 tūkst. litų. nors panašaus dydžio Valstybinė kalbos inspekcija su darbu susidoroja už 0,5 mln. litų.
Pasikeitus Seimo vadovybei ir taupant visose srityse būtina atrasti ryžto ir apvalyti Seimą nuo institucijų, kurios yra gausiai finansuojamos, tačiau nepateisina valstybės gyventojų lūkesčių ir nėra atsakingos.
Kęstutis Masiulis yra TS-LKD narys
