Šiandien vienam Lietuvos gyventojui tenkanti užsienio investicijų dalis nesiekia 3000 eurų. Anot ūkio ministro Dainiaus Kreivio, 2015 metais šis skaičius turėtų viršyti 5000 eurų. Taigi Vyriausybė rimtai užsimojo per penkis metus į Lietuvą pritraukti beveik dvigubai daugiau užsienio investicijų. Bijau, kad šiems norams netgi lemta išsipildyti.
Dėl paminėto žodžio „bijau“ tikrai nevertėtų patirti šoko, kadangi baiminuosi tikrai ne užsienio verslininkų, kurie ryžtųsi kurti darbo vietas Lietuvoje. Žinoma, kaip ir kiekvienas sveiko proto žmogus noriu, kad mūsų šalyje būtų statoma, gaminama, uždirbama, skaidriai mokama. Sąžiningi verslininkai laukiami, kad ir iš kokio krašto jie būtų.
Deja, šiandien Lietuvoje nėra jokių prielaidų sulaukti plyno lauko investicijų. Kalbu ne apie finansinius investuotojus, kurie šiandien gali ateiti į Lietuvą, o rytoj, žiūrėk, jau Indijoje, Baltarusijoje ar Kaimanų salose. Kalbų apie tas investicijas, kurios iš tiesų kuria ilgalaikę pridėtinę vertę, mažina nedarbą ar didina mūsų šalies tarptautinį konkurencingumą.
Kiek tokių investuotojų sulaukėme pastaraisiais metais? Nors šimtai hektarų bent penkiuose Lietuvos miestuose virto šimtais milijonų kainuojančiais industriniais parkais, ten besikuriantis užsienio verslininkas — tik reta išimtis. Ir ne sunkmetis dėl to kaltas. Įvertinkime mokestinę aplinką, įvertinkime neprognozuojamą valdžią (per naktį viskas gali apvirsti aukštyn kojom), galų gale — tiek vietos, tiek sostinės biurokratų požiūrį į verslą, kontroliuojančių institucijų skaičių, kreditų politiką, ir t.t. Sudėję bent jau tai, pamatysime, kad vis tik pasaulyje esama ir patrauklesnių šalių pinigams „įdarbinti“.
Tai iš kur toks ministro entuziazmas, kuo paremtas Vyriausybės penkmečio optimizmas? Lūkesčių išsipildymui bent jau kol kas matau tik vieną prielaidą. Deja, investicijos gali padvigubėti tik liūdnus laikus išgyvenančio lietuviško verslo sąskaita. Egzistuoja nemaža tikimybė, kad užsienio šalių kompanijos nepraleis progos pusvelčiui supirkti merdėjančių Lietuvos įmonių. Klausimas tik, ką iš tokių „investicijų“ laimėsime? Kad taip nenutiktų, manau Vyriausybė galėtų penkmečio planą sudaryti ir vietos investicijoms. Bėda tik, kad verslą daro ne biurokratiniai planai, o valdžios į kampą įsprausti darbštūs ir kūrybingi žmonės. Bijau, kad mūsų įmonėms ir toliau taip vargstant, planai dėl užsienio investicijų gali išsipildyti.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys
