Šeštadienį išaušo 70-oji diena, kai Lietuva neteko prezidento Algirdo Brazausko.
Visuose trijuose svarbiausiuose šalies postuose kadaise buvusio politiko našlė Kristina Brazauskienė mieliau liktų su netekties skausmu praeityje nei dabar ir čia, bet be mylimo žmogaus.
Daugiau nei du mėnesius K.Brazauskienė savo gedulą slėpė nuo viešumo. Ji tebegedi ir šiandien, žvilgteli į tuoj po vyro mirties sustabdytą laikrodį jųdviejų miegamajame, kasdien paliečia prezidento portretą, savo mylimąjį dažnai regi sapne.
Tvirtybę dovanojo tauta
–Kas jums padėjo per šiuos mėnesius išgyventi netektį, suteikia energijos susitaikyti su likimu? –„Respublika" vakar paklausė K.Brazauskienės.
– Tikrai rasčiau jėgų dar bent dešimčiai metų Algirdą slaugyti, jei tik jis būtų gyvas. Tvirtybės man suteikė pastebėjimas, kad Lietuvos žmonės jį labai mylėjo ir gerbė, nors kai kas vyrui girdint nuolat kalė, kad jis niekšas, nereikalingas, neprotingas.
Algirdas viską atlaikydavo, nes buvo labai stiprus žmogus. Daug kas iš A.Brazausko galėtų pasimokyti išminties ir kantrybės.
–Jo kantrybė buvo pastebima viešai, o koks prezidentas buvo jums?
– Gal kas ir nustebs, bet Algirdas buvo ir labai jautrus žmogus. Nors jis mažai kalbėjo apie patiriamus užgauliojimus arba visai nieko nesakydavo, aš visada tai pajusdavau.
Visais laikais buvau jo gynėja. Visus 30 metų, kiek mes buvome pažįstami.
Akių flirtas
–Kaip jūsų keliai susitiko prieš tris dešimtmečius?
– Mūsų pradžia buvo labai graži. Viskas prasidėjo tik mūsų mėgavimusi žvilgsniais, užsimezgė akių flirtas. Tiesa, tik Algirdas gana ilgai žiūrėjo į mane, o aš iš pradžių tik nuleisdavau akis.
Pirmą kartą iš arti jį pamačiau tuometės Ministrų tarybos rūmuose, kur dirbau valgyklos vedėja. Algirdas buvo kandidatas į tarybos pirmininkus, kurį į Maskvą susirengęs išvykti esamas pirmininkas Vytautas Sakalauskas pakvietė pokalbio.
Kartu su padavėja užėjau ir aš –pasižiūrėti, ar vyrams nieko netrūksta. Algirdas maloniai pasisveikino. Ir buvo toks jaunas, gražus. Toks, koks man liko iki pat savo paskutinės dienos.
Tada nė negalėjau įsivaizduoti, kad šie žvilgsniai turės tęsinį, nors man buvo malonu matyti šį vyrą. Ir tik gerokai vėliau Algirdas man papasakojo, kad pirmą kartą ryškiau mane pastebėjo Svečių namuose Latvių gatvėje, kur vykdavo vyriausybiniai priėmimai.
–Kada jūsų akių pasimatymai virto pokalbiais, susitikimais?
– Žvilgsnių susitikimai tęsėsi gal 7-8 metus, nors aš jį matydavau dažniau nei jis mane –per televizorių. Visada laukdavau, kol parodys Brazauską. Patikėkite, tokių moterų, žiūrinčių į Algirdą taip kaip aš, buvo tikrai daug!
Mes nebuvome dviese tikrai ilgus metus, ilgai nebuvo ir kalbų apie meilę –įprastai pasimatydavome tik didesnėse kompanijose.
Pagal pareigas mano pavaldumui priklausė ir spec. parduotuvė Turniškėse. Kai tik čia ateidavo Algirdas, mielai paklausdavau, ko reikia, ar šeimai nieko trūksta. Jis palikdavo didelį įspūdį visoms darbuotojoms, nes šis vyras be galo rūpinosi savo šeima.
Algirdas visada eidavo aukštas pareigas, todėl jaučiau jam pagarbą, stengiausi niekada netrukdyti. Tai vėliau diktavo ir mūsų bendravimo sąlygas, atstumą.
Viską žinojo draugai
–Ar sunkiai išgyvenote tą laikotarpį, kai abu turėjote savo šeimas, negalėjote būti atviri visuomenei?
– Mums ir nereikėjo tokio atvirumo, kaip dabar madinga viską parodyti žurnalams. Buvome tik jis ir aš. Daugiau niekas tarsi neegzistavo. Tiesa, toks slapukavimas mus abu slėgė –visada norėjome tapti laisvi.
Bet apie mūsų artimą draugystę iš tikrųjų žinojo daug kas –artimiausi mūsų abiejų draugai, Algirdo bendrakursiai. Ir visi buvo itin tolerantiški dėl mudviejų santykių.
Ypač tai suprato tie, kurie pažinojo pirmąją jo žmoną –Juliją. Mačiau, kad artimi draugai Algirdą tiesiog užjausdavo dėl jo pirmojo vedybinio gyvenimo.
–Kaip reagavo į jūsų draugystę tuometė prezidento žmona J.Brazauskienė?
–Ji to nežinojo. Ir turbūt todėl, kad savo vyru tiesiog niekada nesirūpino, Algirdas jai nerūpėjo.
Daug ką ši moteris suprato tik tada, kai prarado Algirdą. Iki tol ji jo negerbė ir nežinau, ar apskritai mylėjo. Iš Algirdo pasakojimų žinau, kad Julija mylėjo tik save, o jis ja rūpinosi iki pat pabaigos.
Algirdas užaugino ir rūpinosi dukromis, jų šeimomis. Tai nėra jokia paslaptis, nes prezidentas buvo ir Tėvas, ir Senelis iš didžiosios raidės.
Savo senuosiuose namuose Algirdas niekada neturėjo ramybės, nuolat buvo žeminamas žmonos net vaikų akivaizdoje. Paaugę vaikai net kartais imdavo mamą tildyti –net jie nebepakęsdavo atviro tyčiojimosi iš tėvo. Ramybę šeimoje lėmė tik geležinis Algirdo charakteris.
Žiedas meilės mieste
–Kaip prasidėjo jūsų kelias į santuoką?
– Aš niekada Algirdui nepasakiau, kad jis mestų šeimą ir vestų mane, mes pultume abu bėgti laukais. Niekada. Todėl niekas man negali priekaištauti, kad aš išskyriau Brazauskus.
Algirdas net pats manęs klausdavo, kaip pasielgti. Bet negalėjau nieko atsakyti, nes ilgai ir pati nesugebėjau išsiskirti. Visada norėjau išeiti iš namų gražiai. Iš pradžių pagyventi atskirai, išsiskirti ir tuomet susituokti su Algirdu.
Beje, pirmasis išsiskyrė su žmona Algirdas. Tai buvo signalas man, nes dėl savo skyrybų aš delsiau. Kai per televiziją premjeras A.Brazauskas pasakė, kad rengiasi vedyboms, jau nebuvo kur dingti. Ir mąstyti nebereikėjo, tik norėjosi apie tai pasakyti savo buvusiam vyrui.
Tiesa, aš jau buvau išėjusi iš namų –apsigyvenau sode. Kai žinia apie mūsų vestuves tapo vieša, mane apgulė net vyro giminės. Teko bėgti ir iš sodo –vienu metu gyvenau beveik automobilyje.
Mūsų vaikai jau buvo užaugę, abu vienas kitą mylėjome, mačiau, kad jam su manimi gera, jis manimi pasitikėjo.
–Kaip A.Brazauskas jums pasipiršo?
–Tada buvome meilės mieste Paryžiuje, likus metams iki garsiųjų mūsų atostogų Egipte.
Viešbučio kambaryje Algirdas atsiklaupė, ištiesė sužieduotuvių žiedą ir pasipiršo. Juokais atsakiau, kad pirmiausia jis turi rasti Kaune mano tėvą ir jo paprašyti mano rankos. Atsakymo, manau, nelaukė nei Algirdas, nei aš –viskas buvo savaime suprantama.
Algirdas tapo labai laimingas –vėl norėjo visur eiti, mane parodyti, pagirti kitiems. Iš pradžių jam atrodė, kad viešumoje labai jaudinsiuosi, bet tokia aplinka man buvo gerai pažįstama, daug ką pažinojau. Jaudulio nebuvo ir todėl, kad šalia manęs buvo ne premjeras, o mano mylimas žmogus.
Dėkingumas už atsidavimą
–Ar per jūsų buvimo kartu ketvirtį amžiaus kildavo barnių, kivirčų?
– Niekada. Algirdas nenusileisdavo iki vaikiško lygio –bartis, peštis. Net kai jį įžeidinėdavo pirmoji žmona, jis tiesiog atsitraukdavo, patylėdavo, nesiginčydavo ir tik po kiek laiko pasakydavo savo nuomonę.
Gerbdama jo patirtį ir aš niekada nesileisdavau į jokius ginčus, nors savo nuomonę pasakydavau. Mūsų namuose niekada nebuvo ultimatumų. Jeigu turėdavome savo nuomonę, beveik visada nusileisdavau aš. Todėl, kad Algirdas buvo protingesnis, labiau patyręs. Ir apskritai jis man buvo Dievas.
–Bet šiais laikais toks požiūris nebemadingas –daugybė literatūros, feministinių judėjimų perša nuomonę, kad moterys turi pamiršti tradicijas ir aplenkti vyrus?
–Dėl Algirdo aš atsisakiau savo asmeninio gyvenimo, bet dėl to niekada nesigailėjau.
Visada viską dariau tik dėl jo, paklusau tik jam. Galbūt kiek atitrūkau nuo savo draugių, tačiau būti su savo vyru net ir tokiomis sąlygomis yra labai didelė vertybė.
Kartais pagalvodavau, kodėl atsiribodavau nuo savojo „aš", bet dabar matau, kad elgiausi teisingai. Ir nesigailiu nė vienos dienos. Išties ar didelė vertybė yra su draugėmis pasėdėti prie kavos ir plepėti niekus?
Daug svarbiau būti su savo vieninteliu žmogumi, nes dėl to nėra jokių nuostolių –mylimas ir mylintis vyras visada už tai atsilygins su kaupu. Aš tai patyriau.
Jeigu vyro akiratis yra platus, jis uždega šeimą savo dvasia, humoru, protu, net nekyla klausimas, kas namuose turi būti lyderis. O moters vaidmuo yra tai skatinti, padėti vyrui ir, be abejonės, išlikti moteriškai. Kai lyderiai yra abu ir nė vienas nelinkęs nusileisti, lauk bėdos.
–Kaip A.Brazauskas atsidėkodavo už jūsų paramą, rūpestį, kantrybę?
– Visada dovanodavo gėlių, pats turgelyje pirkdavo rožių, tulpių ar narcizų. Palepindavo mano mėgstamu šokoladu. Jis mokėjo padėkoti už kuklias namų smulkmenas –skanią vakarienę ar naują drabužį.
Koks jis būdavo dėkingas prieš paskutines savo medžiokles, kai jau sunkiai pasilenkdavo. Užrišdavau jam batus, o Algirdas kiekvieną kartą nuoširdžiai pasakydavo: “Kriste, ką aš be tavęs daryčiau".
Aš jį visada stengiausi puošti. Ir mūsų miegamajame jo drabužių spintą kartais pradarau. Kostiumai tebekvepia Algirdu.
Mano vyras niekada negailėjo gražių žodžių, abu labai mėgome laikytis už rankų, taip susėdę ant suoliuko prie savo namų kartu palydėdavome saulę. Gėrėjomės spalvomis, medžiais. Visa tai tiesiog užgoždavo bet kokias apkalbas, nors dabar suprantu, kad pavyduoliai mums tikrai turėjo ko pavydėti.
Julius GIRDVAINIS
