Prienų rajono Važatkiemio kaimas, kur 1930 metų kovo 10–ąją gimė Poetas Justinas Marcinkevičius, vakar skendėjo sniege.
Laukų ir medžių apsuptyje
Baltas, nė kiek nesuvažinėtas sniegas dengė laukus iki pat tolumoje vos įžvelgiamo Pociūnų aerodromo. Ant kalvos, toliau nuo pagrindinio kelio, stovėjo geltonai nudažytas medinis namelis su kaimiškomis “gonkomis". Aplink namelį – didžiulės senos obelys, o dar toliau – maumedis. Pasodintas paties Poeto ir jo tėvo 1937 metais.
Namo, kur gimė Poetas, jau neliko. Sudegė per karą. Senosios sodybos vietą išduoda tik du didžiuliai uosiai. Tačiau, pasilypėjus kalvele iki uosių ir apžvelgus pakalnėje plytinčius laukus, jau gali įsivaizduoti, ką matė Poetas. Dar jauname sode, savo jaunystės akimis. Poetas turėjo matyti tolumoje boluojantį, ir žiemą, ir vasarą baltuojantį beržyną. Ir regėti tolyn, į pakalnę nuriedančias pievas. Taip pat kadaise Marcinkevičiams priklausiusius, o dabar į aerodromo teritoriją patekusius laukus. Ten, kaip vakar pasakojo J.Marcinkevičiaus jaunėlis brolis Vytautas Marcinkevičius, jų tėvukas Motiejus vis prisimindavęs, kad labai gerai derėjo kviečiai.
Marcinkevičių sodyba, kur dabar gyvena jauniausios Poeto sesers Dalios Beniulienės šeima, vakar buvo užrakinta. D.Beniulienė su vyru buvo išvykusi į Vilnių, kad palydėtų savo brolį į amžino poilsio vietą. Kieme tik energingai lojo trys beveisliai šuniukai, o “gonkose" prieš saulę raivėsi juodas katinas. Visai įprastas, niekuo neišsiskiriantis kaimo vaizdas. Tvarte mykė karvės, o patvoryje riogsojo akėčios. Tačiau, pažvelgus į medžius ir suskaičiavus į juos įkeltus inkilus, jau buvo galima įsivaizduoti, kaip pavasarį čia viskas atgyja. Kaip tampa poetiška, kai ima šiūruoti šimtametis maumedis, o visų medžių šakose užgieda inkilų giesmininkai.
Justiną laikė pavyzdžiu
Dar šiek tiek palūkuriavus, kad dar labiau priartėtų Poeto ir jo tėviškės aura, per laukus pribrenda neaukšto ūgio vyriškis. Tai jaunėlis Poeto brolis Vytautas Marcinkevičius. Gyvena netoliese, Pociūnuose. Sako, negalėjęs važiuoti į laidotuves, nes pažadėjęs seseriai Daliai prižiūrėti gyvulius.
„Gaila, – sako V.Marcinkevičius, – kad negalėjau dalyvauti laidotuvėse. Bet televizorių būtinai įsijungsiu ir laidotuvių transliaciją žiūrėsiu. Paskutinį kartą mačiau Justiną praėjusių metų birželį. Buvo čia atvažiavęs. Atvežė mums savo knygų, užrašė autografus. Galėjo Justinas dar gyventi, juk mūsų tėvas Motiejus, gimęs 1900 metais, 85 metų sulaukė. Ir kolūkietis Karolio Poželos, o vėliau Juliaus Janonio vardo kolūkiuose buvo, o į pensiją išėjęs laiškanešiu dar dirbo. Senoviškas buvo žmogus. Ilgaamžis. Tėvas mums, mažiems vaikams, vis pavyzdžiu rodydavo Justiną. Vis primindavo, kaip Justinas stengėsi mokytis. Pėsčias penkis kilometrus į Alksniakiemio pradinę mokyklą eidavęs. Kasdien po dešimt kilometrų. Kaip sode pamokas ruošdavo, kad niekas jam netrukdytų susikaupti. Kai sužinojome, kad Justinas taip sunkiai susižeidė, skambindavome į Vilnių, klausinėdavome apie jo sveikatą. Vis tikėjomės, kad pasveiks.
J.Marcinkevičiaus tėvas Motiejus iš viso turėjo 9 vaikus. Keturis iš pirmosios santuokos, o tapęs našliu ir dar kartą vedęs, su antrąja žmona, kilusia iš Bagrėnų kaimo, susilaukė dar 5 vaikų. Vytautas prisipažįsta esąs aštuntasis vaikas.
Marcinkevičiai pasklidę po visą Lietuvą. Vytautas vardija: „Gintas Vilniuje, ten ir Dalia per laidotuves apsistos. Keli mūsų jau mirę. Albina – praėjusių metų gegužę. Valentas taip pat miręs, o dabar – ir Justinas. Kiti Marcinkevičiai gyvena Alytuje, Jonavoje, Kaune ir Vilniuje".
Ar brolio kūrinius skaito? „Teko, – sako Vytautas. – Ir mokykloje, kai mokiausi, skaičiau. Brolis mums savo eilių neskaitydavo. Prienuose rengdavo poezijos vakarus. Be to, pastaruoju metu retokai matydavomės. Vyresnis buvo. Jau ne to amžiaus. Jau sveikata sušlubuodavo. Bet per metus vieną, du kartus visada į tėviškę užsukdavo".
Važatkiemyje 2010 metais atšvęstas ir Poeto 80–metis. Tąkart suvažiavo visa giminė.
Važatkiemis Poeto nepamirš
Laikai nuo Poeto jaunystės pasikeitė. Tačiau Važatkiemio trobos, nors ir modernizuotos, perstatytos, apmūrytos plytomis, liko tiek pat nutolusios. Ant kalvos – Marcinkevičių vienišas vienkiemis, o kitos Važatkiemio sodybos – maždaug už puskilometrio. Bičiuliškai susiglaudusios. Tačiau Poeto vakar gedėjo visas Važatkiemis. Nors Poeto bendraamžių čia jau nelikę. Vieni išmirė, kiti išsikėlė į miestus, pas savo vaikus. Na ir kas? Ir jaunieji, ir jaunesni prisimena J.Marcinkevičių. O ypač įstrigęs jo 80–mečio paminėjimas.
Onutė Karpavičienė prisiminė, koks tas 80–metis buvo jaukus ir paprastas. Suvažiavo visa giminė, automobiliais užtvindė sodybos keliuką. Ir vaikščiojo visi linksmi po senąjį sodą. Visi kartu. Ir jauni, ir pagyvenę. O paskui susėdo prie namo bendrai giminės nuotraukai. Su Justinu. Pačiame nuotraukos centre.
“Puikus žmogus buvo, – prisimena O.Karpavičienė. – Ir poeziją jo esu skaičiusi. Mes visi žinome, kad mūsų Važatkiemį garsina J.Marcinkevičius. Gaila, kad tokio žmogaus netekome".
Taip sakė ir Rolandas Bartulis. Dar visai jaunas žmogus, pasitikęs savo rekonstruoto namo prieangyje: „Gaila, kad Lietuva neteko tokio žmogaus. Prisipažįstu, aš ne iš tų, kurie domisi poezija. Tik mokykloje skaičiau. Bet neabejoju – J.Marcinkevičius buvo neeilinė asmenybė".
Dėl apledėjusio kelio nepavyko pasiekti Alksniakiemio. Kur 1924–1975 metais veikė J.Marcinkevičiaus lankyta pradinė mokykla. Lengvasis automobilis neįstengė įveikti atstumo, kurį kasdien basas ar apsiavęs medinėmis klumpėmis nukaukšėdavo būsimas Poetas. Pirmyn ir atgal. Bet kokiu oru. Tačiau gal todėl, kad kelias buvo toks tolimas, mažasis pradinukas Justinas spėdavo pastebėti kiekvieną paukštį, medį ar virpančią pakelės smilgą. Įsiminti tai, ką tik kūrėjas įsimena. Ir vėliau visa tai susidėliojo. Į gyvenimo dainą, skirtą tik Lietuvai.
Olava STRIKULIENĖ
