Konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius netikėtai itin aktyviai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie Lietuvoje įsigalėjusią “korumpuotą ir neskaidrių įtakų valdomą sistemą”, jos didžią grėsmę ir paties A.Kubiliaus nenumaldomą ryžtą gulti kryžiumi prieš visas negeroves, kurias toji sistema pridarė mūsų valstybėje.
Net pavadinimą gerą pritaikė ( na, tai kas, kad neoriginalų) – “cosa nostra”. Paregėjo A. Kubilius. Pagaliau suprato, kas iš tikrųjų Lietuvoje valdžia mėgaujasi. Gal vėlokai praregėjo, bet tai – detalės. Stebina kitkas - A.Kubilius tiek save patį, tiek savo partiją kažkodėl atriboja nuo to korumpuoto neskaidrių įtakų valdomo darinio, kuris per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį valstybėje tvarkosi, kaip savo kieme. Atsiribojo nuo sistemos, kurios dalimi visada buvo.
Nežinotum, tai pamanytum, kad konservatoriai atsirado iš niekur lygioje vietoje. O juk kartu su socialdemokratais pasidalindami Lietuvą valdė ir tebevaldo, ir buvo sistemos, arba, kaip A.Kubilius pats pavadino - “cosa nostros” - skambiausioji styga (arba - aštuonkojo mikliausiasis čiuptuvas – na, čia skonio reikalas, kaip kam gražiau).
Kas atsitiko? Juk sistema buvo tokia vieninga, kuomet, Prezidentu tapus Rolandui Paksui, iškilo grėsmė jos egzistencijai. Valstybės turto grobstymas, priklausymas “elitui”, užkulisiniai politinių jėgų finansiniai sandėriai, milijonus atnešantis įtakos sferų pasidalijimas, sėkmingas “prichvatizacijų” skandalų numarinimas, į asmenines kišenes plaukiantys ES pinigų srautai – viskas pakibo ant plauko.
Tuomet, ir “žinomi asmenys ir žinoma žiniasklaida” (A.Kubiliaus teiginys), ir Valstybės saugumo departamentas bei kitos valstybinės institucijos, kurių vadovus “žinomieji” tvirtai laikė už “kompromato” apynasrio, pakilo į žūtbūtinę kovą dėl išlikimo.
Pirmoji gyvybiškai būtina sąlyga išgyventi sistemai – nuversti tautos išrinktą Prezidentą.
Tame sąmoksle konservatoriai grojo toli gražu ne paskutiniuoju smuiku. Vadino save taip didingai – “valstybininkais”. Be paties A. Kubiliaus, valstybininkais buvo visi, tarnavę sistemai. Ir A.Paulauskas buvo tuomet “valstybininkas”, ir A.Januška, ir KGB-istai A.Pocius su A.Valioniu, ir A.M. Brazauskas, ir visi tie, kurių pavardės šiandien linksniuojamos korupcijos skandaluose.
Ar tik konservatorių akiplėšiškas noras apsimesti “teisuoliais robinhudais” nėra aiškus signalas apie sistemos braškėjimą, kuris iš vidaus, žinoma, geriau matomas?
Ką gi, matyt, A.Kubilius susizgribo ir nusprendė, kad jau pats laikas lyg niekur nieko pasiskelbti kovotoju su valstybę griaunančia sistema. Kita vertus, sakykime, įvyko stebuklas ir konservatoriai iš tikrųjų susirūpino ne savo personaliniais, o mielųjų Lietuvos žmonių ir valstybės reikalais. Na, juk galima retsykiais pafantazuoti net ir apie realiame gyvenime neegzistuojančius reiškinius…
Stebint, su kokiu entuziazmu konservatoriai reikalavo KGB rezervo karininko A.Pociaus galvos, ši fantazija lyg ir priartėtų prie realybės. Jeigu ne vienas dalykas, kuris sugriauna visą tą gražų įvaizdį pačioje pradinėje kūrimosi stadijoje – ne VSD vadovo biografijos dėmės skatino juos pulti, o baimė dėl jo stalčiuose gulinčios informacijos apie visus juodus darbelius, iš kurių – J.Abromavičiaus žūtis, Bražuolės tilto sprogdinimas, Pakaunės savanorių maištas, “Wiljams” privatizavimo afera – tik ledkalnio viršūnė.
Labiau įtikinantis atsižegnojimas nuo valstybę griaunančios sistemos galėtų būti finansinės paramos sugrąžinimas “Dujotekanai”. Gaila? Na, o kas sakė, kad versti kailį ir bėgti nuo atsakomybės bus lengva?
Be valdžios svaigulio kai kam gyventi irgi nelengva. Konservatoriams – tiesiog neįmanoma.
Artėja Seimo rinkimai. Nujausdami rinkėjų nuotaikas, konservatoriai griebiasi visko, kas galėtų sustiprinti jų įtaką – iš čia ir dviveidiškas rankų grąžymas dėl korumpuotos sistemos, kukliai nutylint savo pačių dalyvavimą jos kūrime, ir aikštingi grasinimai socialdemokratams su jais “nebedraugauti”.
Draugaus. Pasibars šiek tiek prieš telekamerų objektyvus ir toliau darys viską, kad iškoneveiktoji sistema nesubyrėtų. Juk ne to siekiama – negi spjausi į šulinį, iš kurio taip skaniai atsigerti gali? Gal kiek ją perdažys, atnaujins, perstumdys įtakos sferas, bet esmė liks ta pati.
Beliks įtikinti žmones, kad visa ta košė verdama jų pačių laimei ir klestėjimui.
Jūratė Overlingienė yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) atstovė spaudai
