Kažkada, antrosios nepriklausomybės pradžioje, rašiau apie inteligentus, teiravausi, kur jie, Lietuvos inteligentai. Ir, žinote, atsiliepė, sučiulbėjo, sučiauškėjo... O paskui, laikui bėgant, jų balsai tilo, tilo... Matyt, užslopino naujasis ideologinis mitas, jog „inteligentas“, „inteligentija“ – tipiškai rusiškas reiškinys (nors jei vadovautumės tokia logika, tai turėtume išsižadėti ir krikščionybės, nes pagal savo kilmės šalį ji turėtų būti laikoma grynai „žydišku“, lietuviams nepriimtinu reiškiniu). O lietuviai, norėdami sueuropėti, turi skubiai persigrupuoti, išsiskaičiuoti į intelektualus ir valstybininkus, elitą ir runkelius, milijonierius ir skurdžius ir daugiau rūpintis Žmogaus teisėmis, nei ugdyti to paties Žmogaus sąžinę ir atsakomybę už viską, ką daro pats ir ką daro jo amžininkai. Kažkam pavyko persiorientuoti, kažkam – nelabai, kažkas tebesiblaško, mėgindamas suderinti gėrį ir blogį niveliuojančią toleranciją su reiklia dar užsilikusių inteligentų krikščioniška sąžine, bet, ko gero, globalizacijos ir liberalizmo buldozeris Lietuvoj anksčiau ar vėliau vis tiek išlygins visus neeuropietiškus nelygumus...
O štai Rusija tebevargsta ir su inteligentiškumu, ir su inteligentais. Vargsta ne dėl to, kad jų nemažėja, o todėl, kad užuot išlaikę pagrindinę doro Rusijos (!) inteligento poziciją (o gal pozą?) – visada būti opozicija valdžiai, - daug inteligentais save laikančių rusų ėmė pūsti į vieną dūdą su valdžia. Ir kartais uždūduoja taip, kad nors iš klumpių virsk.
Štai taip, iš klumpių verčiančiu unisonu su valdžia uždūdavo Regioninio visuomeninio fondo kultūros plėtrai remti (dviprasmišku pavadinimu „Mir Kavkaza“, kurį nežinia kaip versti į lietuvių kalbą: ar „Kaukazo taika“, ar „Kaukazo pasaulis“...) steigėjai ir dalyviai, sukūrę kreipimąsi į savo kolegas kultūros veikėjus, kurie, matyt, neskuba įsilieti į fondo rėmėjų gretas. Tame kreipimesi rašoma, jog „regioninis karas, kurį marionetinis Michailo Saakašvilio režimas pradėjo prieš Pietų Osetijos gyventojus, yra ne kas kita, kaip pradžia nepaskelbto karo, kurį prieš Rusiją pradėjo JAV ir jų sąjungininkai Europoje“, ir Gruzija esanti viso labo tik „ginklas naujosios „blogio imperijos“ rankose“. Tikri Rusijos patriotai, kaip rašoma kreipimesi, karui ištikus, privalo remti savo Tėvynę, nežiūrint asmeninių motyvų ir nepaisant to, teisingas tai karas, ar ne.
Jei pastarąjį teiginį pamėgintume išversti į mūsų, „modernių europiečių“, kalbą, tai jis reikštų raginimą bet kuriuo atveju aktyviai toleruoti savo Tėvynę, nesvarstant, teisi ji ar ne, vykdo gėrio ar blogio misiją. Tik, žinoma, negalima iš akių išleisti nedidelio, bet reikšmingo skirtumo: mūsuose, t. y. europose, tokia viską pateisinanti tolerancija taikoma tik Žmogui, bet ne Tėvynei. Pastarosios nei mylėti, nei toleruoti nerekomenduojama, būgštaujant, kad puoselėjant tokį požiūrį į Tėvynę greit galima nusiristi į nacionalizmą ar net nacionalfašizmą. Todėl Tėvynės atžvilgiu, esą, galima ir net reikia būti negailestingai kritiškiems.
Argi? Ir – ar visada?
Labai norėtųsi plačiau pasamprotauti tema, kodėl moderniajame pasaulyje Tėvynės atžvilgiu būti kritiškiems – dorybė, „o bet tačiau“ kritiškumas žmogaus atžvilgiu prilyginamas ydai ar net nusikaltimui (dėl tokio požiūrio vertėtų pasiginčyti...), bet tai gali nuvesti į pernelyg plačias lankas, todėl grįšiu prie Rusijos inteligentų, tų, ant kurių putiniškos Rusijos „patriotai“ karia visus šunis ir kuriuos kaltina dėl visų Rusiją ištikusių kataklizmų, pradedant Spalio revoliucija, kurios eilines metines revoliucijos fanai mini šiomis dienomis.
Kai kurie Rusijos inteligentai - tie, kurie išlaikė tradiciją būti opozicijoje valdžiai, pavyzdžiui, rašytojas-fantastas Borisas Strugackis ar Valerija Novodvorskaja – nuoširdžiai pasipiktino, nes tokio pobūdžio pareiškime išvydo prisikeliant pačias niekšingiausiais ir labiausiai supuvusias sovietines tradicijas.
Boriso Strugackio nuomone, „tikras patriotas (kaip ir apskritai bet kuris žmogus) privalo – visada! – elgtis taip, kad nežalotų savo sąžinės“, o vertinant įvykius Kaukaze jis rekomenduoja vadovautis „ne politiniu tikslingumu ir net ne savo politiniais įsitikinimais, o sveiku protu ir gailestingumu“.
Kaip neretai atsitinka, didis fantastas kūryboje pasirodė besąs itin įžvalgus realistas gyvenime. Ir dar – inteligentas, kurio mintis verta cituoti ir kuriomis ne gėda vadovautis. Pavyzdžiui, aksioma vertėtų laikyti Boriso Strugackio teiginį, jog padorus žmogus niekada nepainioja Tėvynės su valdžia, užtat valdžia, ypač savanaudiška ir begėdiška valdžia, dažniausiai itin apsukriai susitapatina su Tėvyne.
Matyt, būtent tokią, su valdžia sutapatintą Tėvynę, verta ne tik kritikuoti, bet ir atsiriboti nuo jos?
Negailestingas Boriso Strugackio įžvalgumas ypač sušvytėjo jo romane „Grobuoniški amžiaus daiktai“ („Хищные вещи века“). Jame pavaizduota civilizacija – mūsų civilizacijos prototipas – be idėjų ir be principų, kuri iš visų jėgų rieda Vartotojiškos visuomenės link, iš kur – tiesus kelias į „Grobuoniškų daiktų amžiaus“ pasaulio glėbį.
Kai kurie Rusijos skaitytojai, kurių nežavi vartotojiška-grobuoniška visuomenė, norėtų matyti išsigelbėjimą Rusijos pasirinktame „dvasingesniame“ kelyje, tačiau rašytojas, fantazuodamas pats, skaitytojų fantazijoms greitai nukerpa sparnus. Vadinamąjį Rusijos pasirinkimą arba valdžios populiarinamą idėją apie „trečiąjį kelią“ jis išvadina svajone apie „jaukų totalitarinį akligatvį“, iš kurio nesą kelio į priekį. Rusija, jo nuomone, tai šalis, kuri pralaimėjo karą, tačiau išsaugojo imperinę dvasią, išsaugojo galingą masių postfeodalinį mentalitetą, kuris ir gaivina, ir maitina nuolat atsinaujinantį rusiškąjį autoritarizmą. Mat, tautai su tokiu mentalitetu „viršininkas visad teisus“, o kuo aukštesnį postą užima tas „viršininkas“, tuo jis teisesnis (lyrinis nukrypimas: Lietuvoje tokio mentaliteto, kai viršininkas visad teisus, apraiškų irgi nestinga. Ką tai galėtų reikšti: ar kad mes, kaip diagnozavo viena išmaninga Prezidento patarėja, esame „lietuviškai kalbantys rusai“, ar kad, kaip ir mūsų kaimynai rusai, viso labo dar neatsikratėm postfeodalinio mentaliteto?). Tokio mentaliteto sunku esą atsikratyti, nes diegiamas jis buvo, bent jau Rusijoje, penkis šimtus su viršum metų.
Boriso Strugackio nuomone, tam, kad galėtų atsirasti nauja Rusija, reikėtų mažų mažiausiai bent dviejų kartų, nepatyrusių propagandos ir autoritarizmo praktikos spaudimo. Bet tik iš kur paimti tas dvi kartas? Kažkurį laiką rusai lyg ir palankiai priėmė liberalizmo idėjas, ypač tą, kuri aiškino, jog laisvė-demokratija vėliau ar anksčiau pavirsta į dešrą (taip liberalizmo ideologiją interpretavo Strugackis, o ne aš). Bet paaiškėjus, jog demokratijos įsikūnijimas į dešrą pernelyg ilgas ir skausmingas, lydimas pinigų nuvertėjimo, kainų beprotiško šuolio, bedarbystės, liaudis nusivylė ir demokratija (Rusijos cinikai ją pakeitė žodžiu „der‘mokratija“), ir liberalais.
Liberalizmo ir demokratijos atgimimas, tradicinių (su sąžine draugaujančių) inteligentų nuomone, įmanomas nebent tik atsiradus naujai liberaliai partijai, kurią kurtų nauji lyderiai, o ne pralaimėjusieji, ne Gaidaras, ne Čiubaisas ar Kasparovas. Mat, pagal Strugackio dėsnį, „tauta nemyli politikų-nevykėlių. Nesvarbu, dėl kokios priežasties tu išlėkei iš trasos, bet jei jau išlėkei, varžybos tau pasibaigė, ieškok sau naujo užsiėmimo“.
Mums tikriausiai įdomu, ar tas dėsnis veikia tik Rusijoje, ar ir kitur? Gal ne taip ir svarbu, kas tas politikas- nevykėlis: lietuviškai kalbantis rusas ar tas rusas, kuris, anot poeto Aleksandro Bloko, „skitas-azijatas? O gal politikoje veikia kiti dėsniai, nepriklausomi nuo inteligentiškojo mentaliteto?
Iš tradicinių inteligentų varpinės žiūrint, taip neturėtų būti. Bet kokią politinę idėją, kaip liudija dviejų Rusijos revoliucijų – Vasario ir Spalio – rezultatai, realizuoti pavyksta tik tuo atveju, kai ta idėja užvaldo mases. Bet jei masės netampa tauta, tai galiausiai iš tų rezultatų belieka puvėsiai. Kaip, beje, ir iš tų politikų, kurie bandė tapti masių (ne tautos) vedliais... O masė taps tauta tik tuomet, kai tautos sąvoka, kaip mėgsta kartoti Valerija Novodvorskaja, susilies su sąvoka „inteligentija“.
O su Novodvorskaja sunku ginčytis net ir tada, kai jos idėjos atsiduoda perdėtu idealizmu ar utopizmu. Pavyzdžiui, kuris lietuvis ryžtųsi užginčyti kitą sparnuotą jos frazę, jog „Rusija į Vakarus eis per Lietuvą“?
Realistų nuomone, tai vargiai įmanoma, bet jei taip įvyktų, būtų nuostabu ir naudinga. Naudinga visiems: ir Rusijai, ir Lietuvai, ir Vakarams.
Jūratė Laučiūtė
