O kur ministerijos atsakomybė? Savo įžvalgomis pasidalino VDU rektorius Juozas Augutis.
Šiemet paskelbta viena iš svarbiausių idėjų Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ įžiebė viltį, kad pagaliau didelis dėmesys bus skiriamas aukščiausio lygio mokytojų profesionalų rengimui. Atrodo, kad visi – nuo Vyriausybės iki verslo asociacijų – pagaliau sutaria, jog švietimas yra valstybės pagrindas ir, kad tarptautinėje erdvėje galime konkuruoti tik tuo atveju, jeigu turėsime intelektualiai stiprią visuomenę.
Pats laikas būtų imtis realių darbų. Remiantis Švietimo informacinių technologijų centro pateiktais duomenimis, 2017–2021 m. mokytojų poreikis sudarys net 2200 mokytojų.
Šie skaičiai priverčia susimąstyti apie valstybės galimybes tapti intelektualiai, kultūriškai ir ekonomiškai stipria Europos valstybe. Dabar studijuojantys gali patenkinti daugiausia pusę šio poreikio, todėl, norint patenkinti pedagogų poreikį ir užtikrinti kartų kaitą mokyklose, kasmet stojančiųjų į edukologijos studijų programas, remiantis Švietimo informacinių technologijų centro (ŠVIS) duomenimis, turi būti priimama po 1000–1500 studentų.
Tačiau, praėjusiais metais pedagogų rengimui buvo skirtos vos 296 vietos, šiais metais – tik šiek tiek daugiau, 335 vietos. 2 metai neišnaudotų galimybių. Viskas priklauso tik nuo LR Švietimo ir mokslo (ŠMM) ministerijos pozicijos ir ar ši institucija laikysis Vyriausybės programos. Juk pedagogo profesijos prestižo kėlimo programoje yra išsikelti išties dideli tikslai – nuo pedagogų rengimo sistemos tobulinimo, o tai padėtų mokytojams įgyti geresnę kvalifikaciją, iki motyvuojančio ir patrauklaus atlyginimo.
Mokyklos be mokytojų
Verta pasigilinti, kaip iš tiesų keliamas pedagogo profesijos prestižas. Pagal Švietimo informacinių technologijų centro pateiktus duomenis, šiandien mokyklose net 51 proc. mokytojų yra vyresni nei 50 metų, o 35 proc. mokytojų yra vyresni nei 55 metai. Vertinant visų šalies mokyklų pedagoginį amžių, šiose švietimo įstaigose daugiausiai dirba 45–59 metų mokytojai. Ką tai reiškia, nesunku nuspėti. Tik 3 proc. jaunų pedagogų (iki 29 metų) yra pasirinkę mokytojo darbą.
Jau buvo minėta, kad mokytojų poreikis 2017–2021 m. sudarys 2200 mokytojų. Vėliau mokytojų poreikis tik didės ir 2026 m. sieks net 5800.
2016 m. Lietuvos darbo biržos duomenimis, buvo užfiksuotos 1276, o 2017 m. – 1398 laisvos darbo vietos mokytojams. Daugiausia mokykloms reikėjo matematikos ir anglų kalbos mokytojų, o šių pedagogų paklausa šiuo metu smarkiai viršija pasiūlą. Akivaizdu, kad tokią situaciją lemia dvi svarbios priežastys – itin mažas vidutinis atlyginimas ir ypač žemas mokytojo specialybės prestižas. Visa tai šiuolaikiniam mokytojui nėra patrauklu. Jau dabar ŠVIS skelbia, kad 2017–2026 metų laikotarpiu didžiausias mokytojų poreikis bus lietuvių, rusų ir anglų kalboms, matematikai ir technologijos mokslams.
Ketinimas kelti atlyginimus pedagogams yra teisinga ir labai svarbi kryptis, tačiau šiuo metu turime daug didesnę problemą – neturėsime kam mokėti atlyginimų?
Prioritetas – elektros inžinieriai ne pedagogai?
Įdomu ir tai, kad 2017 m. finansavimas pedagogų rengimui buvo skiriamas tik konkrečioms programoms. Pavyzdžiui, pradinio ir ikimokyklinio ugdymo programoms – 66 vietos, socialinei pedagogikai – 15, pedagoginei psichologijai – 15.
Iš viso pedagoginėms studijoms skirtinguose universitetuose 2017 m. buvo skirta vos 141 vieta, profesinėms – 155. Tai reiškia, kad buvo skirta mažiau nei 300 valstybės finansuojamų studijų vietų. Remiantis ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigų vadovų apklausa, vien Kauno mieste trejų metų laikotarpiu truks net 300 ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų. Šį ir kitus faktus dėl poreikio Švietimo ir mokslo ministerija žinojo dar pernai. Bet pažiūrėkime, kas vyksta šiais metais.
2018 m. skirtos 185 finansuojamos vietos profesinėms studijoms, o pedagoginėms – tik 150. Palyginkime: 2017 m. vien elektros ir elektronikos inžinerijai buvo skirtos 332 vietos, šiemet jų skaičius padidintas dar 15 proc. Ar tikrai šiuo metu valstybei labiau reikia elektrikų nei pedagogų? Tebūnie tai atviras klausimas.
Šiais metais kovo pabaigoje taip pat buvo panaikintos tikslinės stipendijos, studijuojantiems pagal pedagogikos arba andragogikos studijų krypčių programas. Buvo pasirinkta galimybė jas apmokėti Europos Sąjungos fondų investicijų lėšomis. Tai reiškia, kad projekto vykdytojas teiks prašymą Europos socialinio fondo agentūrai ir tikėsis gauti finansavimą. Ar gaus, neaišku. Tačiau šiais metais įstojusiųjų tikslinės stipendijos nepasieks.
Mes pasiruošę, o ŠMM?
Ir nors ŠMM strategija yra dar labai miglota, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Šiaulių universitetas, iš dalies ir Vilniaus universitetas, yra pasirengę į mokyklas išleisti kvalifikuotus, motyvuotus ir kūrybingus pedagogus. 2017 m. duomenimis, VDU pedagogikos studijos Lietuvoje yra populiariausios tarp stojančiųjų ir turinčios aukščiausius tarptautinius vertinimus. 2017 m. studentų konkursinio balo vidurkis į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas buvo net 8,2 balo, o iš pernai įstojusių studentų, 20 proc. buvo vyrai.
Esame atviri inovacijoms, todėl VDU studentams galime pasiūlyti naujos kartos pedagogikos programas, kurias parengėme su geriausiais Lietuvos ir užsienio (Suomijos, Šveicarijos, Estijos) ekspertais. Parengtos programos skirtos parengti šiuolaikinį mokytoją, kuris geba modeliuoti ugdymo turinį pagal besimokančiųjų poreikius ir jį personalizuoti. Tai reiškia, kad parengti mokytojai sugebės dirbti ne tik dalykiniu, bet ir teminiu, kontekstiniu principu, kūrybiškai derindami įvairias mokymo(si) formas, pasinaudodami informacinių technologijų atveriamomis galimybėmis.
Viena iš naujovių VDU – galimybė šiuolaikiniam mokytojui tapti iš karto 2 ar daugiau dalykų mokytoju 4 kryptyse (STEAM, Kalbų ugdymas, Socialinis ugdymas, Meninis ugdymas). Pavyzdžiui, chemijos ir biologijos arba anglų ir prancūzų kalbos. Taip pat stojantieji jau gali rinktis ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką, pradinio ugdymo pedagogiką ir ankstyvąjį užsienio kalbos mokymąsi. Siūlydami mokymosi modelius savo studentams suteikiame pasirinkimo laisvę, leidžiame patiems projektuoti savo pedagogo karjerą.
Prieš mėnesį kartu su kitomis Kauno aukštosiomis mokyklomis (Kauno technologijos, Lietuvos sporto, Lietuvos sveikatos mokslų universitetais, Kauno bei Marijampolės kolegijomis) nusprendėme suvienyti jėgas XXI a. mokytojų rengimui ir sutarėme bendradarbiauti įgyvendinant edukologijos studijų programas bei mokslo tyrimus. Dėl bendrų pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo veiklų Kauno regione, pasirašėme memorandumą.
Aukštosios mokyklos dalinsis visais žmogiškaisiais ir infrastruktūros ištekliais, siekiant juos maksimaliai išnaudoti, bendradarbiaus studijų perimamumo, mokslinių tyrimų ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimo srityse, pasirašant paritetinio (lygiaverčio) bendradarbiavimo sutartis.
Pedagogų trūksta, o realių veiksmų nėra
Reikia pripažinti, kad pedagogų ir jų kompetencijų stoka yra didelė, ypač regionuose, mažesnėse mokyklose. Užtenka pasižiūrėti į naujausius Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) duomenis: moksleivių gamtamokslis ir matematinis raštingumas išgyvena sąstingį, pagal šiuos rodiklius Lietuva užima atitinkamai 36-38 ir 36 vietas iš 70, atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio.
Dirbtinis intelektas ir biotechnologijos netrukus perkonstruos mūsų ekonomikas, tačiau dabartinis švietimo politikos radaras, atrodo, išsijungė. Jau šiandien gyvybiškai trūksta mokytojų, todėl nedelsiant reikia priimti sprendimus, kad pedagogikos studijos būtų tas traukiantis gravitacijos laukas. Reikia bendros aukštojo mokslo plėtros strategijos, kuri būtų suderinta su bendrojo ugdymo programa, o ne tik lozungų apie kokybę, kurie nėra pagrįsti jokia išsamesne analize.
Kontrolės universitetams ir ŠMM įtakos didinimas nėra švietimo sistemos stiprinimas ir jokiu būdu neprimena liberalios demokratijos. Jei vis dar tikime, kad mokslas yra neatsiejamas nuo vertybių, dialogo prioritetas švietimo darbotvarkėje turėtų būti neginčijamas faktas.
