Nekviestas teisme apsireiškė teisiamųjų žudikių Viktorijos Vaitiekaitytės bei Viktorijos Lietuvninkaitės bičiulis Jonas. Jis teismą bandė paversti cirku – ne blogiau negu ikiteisminį tyrimą cirku vertė V. Vaitiekaitytė.
Šiauliuose toliau nagrinėjama byla, kurioje teisiamas dvi žudikes gimnazistes – V. Vaitiekaitytę (19 m.) ir V. Lietuvninkaitę (19 m.) – jau galima drąsiai vadinti pačiomis žiauriausiomis pastarojo šimtmečio mūsų šalies nusikaltėlėmis. Jos, pasidavusios vien iškrypėliškam norui ką nors pakankinti ir nužudyti, 2011-ųjų liepos 14-ąją Šiauliuose į pasalą bute įsiviliojo nepilnametę bendramokslę gimnazistę Nedą ir ją nužudė, o paskui visą pusdienį mėsinėjo ir išmėtė kūno gabalus po visus Šiaulius.
Visi jau įprato, kad į teismo posėdį atvedamos abi Viktorijos kaip įmanydamos slepia veidus nuo fotografų. Tačiau policininkų įvestos į salę žudikės iš netikėtumo net stabtelėjo, pamačiusios sausakimšoje teismo salėje tarp žiūrovų ant suolo pūpsantį jųdviejų seną draugą ir bendramokslį Joną Žuką. Ypač ilgesingai pro plaukus, užleistus ant veido, dėbčiojo V. Vaitiekaitytė, kuri, „Akistatos“ žiniomis, buvo šio vyruko draugė ir gal net meilužė.
Bejėgiai prokurorai
Iškviesti liudyti J. Žuką ne kartą reikalavo nužudytos Nedos tėvai ir jų advokatė Eugenija Povilaitienė. Mat liko įtarimų, kad kraupiosiose žudynėse dalyvavo ne tik abi kraugerės Viktorijos, bet ir dar vienas talkininkas, padėjęs gana nupiepusioms žudikėms kilnoti aukos kūną. Ši versija tikėtina ir dėl to, kad 2011-ųjų liepos 18-ąją, sulaikant įtariamąsias, kartu su V. Vaitiekaityte į policiją prisistatė ir J. Žukas. Jis tada pasakė... esąs dalyvavęs nusikaltime! Tiesa, po geros valandos J. Žukas pareiškė save apkalbėjęs. Patikrinus alibi, vaikinas buvo paleistas.
Teismo įpareigoti surasti liudytoją J. Žuką, Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorai dar gruodį kalbėjo negalį to padaryti, nes vaikinas emigravęs į Vokietiją, o Šiauliuose likę jo šeimos nariai tikino... nežiną išvykėlio adreso.
Kai teismas jau buvo apsisprendęs apsieiti be J. Žuko, jis pats pasirodė teisme. Atseit išgirdęs, kad yra ieškomas, todėl grįžęs iš Vokietijos ir esąs pasiruošęs teismui duoti parodymus.
Gražuolis be atminties
Vos liudytojų tribūnoje J. Žukas perskaitė priesaiką „sakyti tiesą ir nieko nenutylėti“, prasidėjo savotiška komedija – vyrukas nesivargino atsakinėti į teisėjų, prokuroro ar advokatų klausimus, o kaskart mestelėdavo „neatsimenu“ arba „negaliu tiksliai pasakyti“.
Liudytojas pripažino 2011 metais bendravęs tiek su abiem teisiamosiomis, tiek su Neda, nes visi keturi mokėsi toje pačioje S. Šalkauskio gimnazijoje ir matydavosi po pamokų. Tačiau teismo paklaustas, kiek laiko draugavo su V Vaitiekaityte, atšovė negalįs pasakyti, nes nesiorientuojąs laike.
Paklaustas, ką žino apie Nedos nužudymą, J. Žukas atsakė, jog apie tai jau davęs parodymus per ikiteisminį tyrimą, o dabar jau nedaug ką atsimenąs, nes praėję daug laiko. Paprašytas pasakyti, kur buvo ir ką veikė žmogžudystės dieną, 2011-ųjų liepos 14-ąją, ramiu veidu porino irgi neprisimenąs – tiek laiko praėję...
Teismas – ne cirkas
Tada vienas iš teisėjų sarkastiškai pasiteiravo, ar dažnai J. Žukas gerdavęs, kad nieko neatsimena. Į tai liudytojas irgi ne be ironijos atšovė, jog ir to neatsimenąs. Tai išgirdę salėje susirinkę žiūrovai nebeišlaikė ir choru nusijuokė, o pyktelėję teisėjai liudytojui priminė, kad teismas – ne cirkas, ir paprašė liautis maivytis.
Atsikrenkštęs J. Žukas pagaliau susiėmė ir prakalbo normaliau. Jis papasakojo, kad liepos 14-ąją jis nieko nežudęs, iš tikro girtavęs su draugu, o vakare sulaukęs abstraktaus V. Vaitiekaitytės SMS’o, tik nekreipęs į jį dėmesio.
Jau kitą dieną pasklido kalbos, kad dingusi Neda. Policija J. Žuką apklausė, bet jis pareigūnams papasakojo nieko apie pražuvėlę negirdėjęs.
Neblaivus ir neadekvatus
Liepos 18-ąją J. Žukui paskambino V. Vaitiekaitytė ir pakvietė susitikti, girdi, labai svarbiu reikalu. Susitikę jiedu nuėjo į apleisto „Elnio“ batų fabriko teritoriją, užlipo ant vieno pastato stogo ir kalbėjosi.
„V. Vaitiekaitytė pasakė, kad nužudė Nedą, bet aš nepatikėjau, – ramiai dėstė liudytojas. – Tačiau netrukus su taksi atlėkė Viktorijos motina, kuri Vikai paliepė kartu skubiai vykti į policiją. Aš įsėdau važiuoti kartu. Mašinoje motina Viktorijos klausinėjo, kodėl nužudė Nedą, kur jos kūnas, tik Vika tylėjo. Aš tik tada supratau, jog Neda iš tikro nužudyta! Policijoje norėjau V. Vaitiekaitytę palaikyti moraliai, todėl pamelavau, kad ir aš dalyvavau nužudant. Kodėl? Buvau neblaivus, neadekvatus, nevaldžiau emocijų, pagaliau nelabai gerai atsimenu, kas tądien įvyko“.
Policijoje jau sėdėjo nusiminusi V. Lietuvninkaitė. Policininkai prisipažinusį J. Žuką iškart atskyrė nuo Viktorijų. Supratęs, kad su savo draugėmis pabendrauti nebeturės galimybės, jis prisipažino save apkalbėjęs. Patikrinę J. Žuko alibi, kriminalistai jį paleido.
Linksmasis pypkorius
„J. Žukas, be abejonės, atsimena žymiai daugiau negu vaizduoja“, – „Akistatai“ pakomentavo vienas šią bylą tyrusių Šiaulių kriminalistų. Pasak šio pareigūno, J. Žukas, kaip ir V. Vaitiekaitytė, yra ekscentriškas, mėgstantis būti dėmesio centre. Po žmogžudystės sulaikytas policijos komisariate J. Žukas demonstratyviai išsitraukė pypkę ir siūlė jį apklausiantiems policininkams patraukti dūmą, pabrėždamas, kad joje – ne marihuana, o tik tabakas.
Žymiai įspūdingesnį „spektaklį“ policijoje surengė suimama V. Vaitiekaitytė. Išgirdusi, kad jos bendrininkė V. Lietuvninkaitė „praskydo“ ir viską prisipažino, V. Vaitiekaitytė susimąstė. Prisipažinti ji nenori, o neigti – beprasmiška. Taigi sugalvojo išeitį – staiga ji „apalpo“ ir išsidrėbė ant kabineto grindų.
Gabioji artistė
Išsigandęs, kad įtariamoji – be sąmonės, tyrėjas nedelsdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Atvykusi medikė pamatavo V. Vaitiekaitytei kraujospūdį, paklausė širdį, patikrino refleksus, tada išvadino simuliante ir griežtu balsu paliepė keltis. V. Vaitiekaitytė susiraukė ir atsimerkė, tada atsisėdo. Toliau tardoma ji jau nebandė „alpti“, bet vaidinti nenustojo.
Išgirdusi klausimą, kur padėjo nužudytos Nedos lavoną, kramtydama lūpas V. Vaitiekaitytė įsispoksojo į lubas. Staiga ji kalbą pasuko netikėta linkme: „Ar matot, kokia ryški mėlyna dėmė ant lubų?“ Žvilgtelėjęs į neseniai nubalintas lubas ir, žinoma, jokios dėmės nepamatęs, prityręs kriminalistas... pritarė Viktorijai, kad dėmė lubose esanti iš tikro įspūdinga. Nesitikėjusi tokio atsakymo, V. Vaitiekaitytė sutriko ir apie lubų dėmes tądien nebesvaičiojo, tačiau kur padėjo aukos kūną, taip ir nepasakė.
Vaidyba nepasisekė
Tad kriminalistai kitą dieną atvesdintai iš areštinės į kabinetą V. Vaitiekaitytei pirmiausiai uždavė tą patį klausimą. Aiškiai nenorinti prisipažinti V. Vaitiekaitytė ėmė vėl vartyti akis lyg rupūžė prieš saulę. Tai pastebėjęs kriminalistas nutarė užbėgti žudikės cirkui už akių ir pirmas pareiškė, kad mėlynoji dėmė lubose šiandien esanti dar didesnė, ryškesnė. „Neapsimesk durnium!“ – spygtelėjo nepatenkinta V. Vaitiekaitytė ir daugiau apie dėmę lubose neužsiminė.
Vis dėlto kur padėjo kai kurias taip ir nesurastas Nedos kūno dalis, V. Vaitiekaitytė tyrėjams nepasakė. „Išmetėm į šiukšlių konteinerį, – to paties paklausta ciniškai drėbė teisėjams. – Aš nekalta, kad policija jų nerado.“
Neįtikėtina versija
Abi žudikės daug ko neprisipažino. Išklausiusios, kas ką kalbėjo, ir tik tada sutikusios duoti parodymus, jiedvi teismą tikino, atseit nuo mažumės buvusios silpnesnės psichikos, vien už tai, girdi, bendraamžių erzinamos ir pravardžiuojamos. Neapsikentusios vieną apie jas apkalbas neva skleidžiančią bendramokslę merginą – Nedą – impulsyviai nužudžiusios, o kūną supjausčiusios tik tam, kad jį paslėptų. Teisiamosios pridūrė, jog nepriklausiusios jokiai subkultūrai ar sektai, o V. Lietuvnininkaitė dar pabrėžė, atseit žmogžudystės metu buvusi apdujusi nuo psichiatrų jai paskirtų antidepresantų ir nevisiškai suvokusi savo veiksmus.
Įsibėgėjus teismui, aiškėja visiškai kitoks, gerokai bjauresnis vaizdas. Tiesa tik tai, kad abi Viktorijos buvo sirgusios depresija – vis dėlto ne kokia rimta psichikos liga, dėl kurios nesuprastų savo veiksmų ir būtų nepakaltinamos.
Bendramintės draugės
S. Šalkauskio gimnazijoje V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite išsiskirdavo iš bendraamžių pabrėžtinai juoda apranga, auskarų gausa ir juodai dažytomis šukuosenomis. Abi Viktorijas siejo polinkis į depresiją, o šią jiedvi pačios sau gilino, nes susibėgusios postringaudavo apie gyvenimo beprasmiškumą ir mirtį, piešė mirties simbolius, apverstus kryžius, kūrė eiles apie mirtį bei nuotraukas su skrodimų ir netikro kraujo vaizdais. Vaizdiniams sustiprinti Viktorijos nevengė psichiką veikiančių tablečių, o šias užgerdavo alumi.
Nerimti motyvai
Kodėl ją? Tikslaus atsakymo abi žudikės nežino pačios. Pirmiausia veikė ne iki galo neįsisąmonintas pavydo jausmas, nes Neda geriau už jas mokėsi, buvo gimnazijoje visų mėgiama, žodžiu, abiem Viktorijoms – lyg gyvas priekaištas.
Antra, „juodosios gimnazistės“ Nedoje matė ir varžovę, nes 2011-ųjų pradžioje Neda buvo trumpai draugavusi su bendramoksliu J. Žuku, kuriam simpatizavo tiek V. Lietuvninkaitė, tiek V. Vaitiekaitytė. Tik Neda gana greitai J. Žuką perprato ir draugystę nutraukė – iškart po to, kai jis iš jos pavogė 20 litų.
Tada su J. Žuku romaną pradėjo V. Vaitiekaitytė, kuri namie kalendoriuje net žymėjo mėnesinių ir vaisingas–nevaisingas dienas... J. Žukas yra lankęsis ir pas V. Lietuvninkaitę, tačiau tuo metu jis, atrodo, labiau vertino „vyriškus“ pokalbius prie butelio negu nuobodžius pasimatymus su merginomis.
Pasiruošė iš vakaro
Vis dėlto stipriausias žmogžudystės stimulas greičiausiai buvo dviejų tarp tikrovės ir iliuzijų pasaulio pasiklydusių, nuo alaus ir tablečių kvaištelėjusių, neįsisąmonintas nuoskaudas jaučiančių draugių noras patirti jas saldžiai dirginantį žmogžudystės jausmą. V. Vaitiekaitytė ne kartą kalbėjo trokštanti ką nors pakankinti į veną įšvirkščiant oro ar alkoholio, po to pjaustyti gabaliukais, žudyti, mėsinėti. Atrodo, procesas jiedviem buvo svarbiau nei motyvas.
Jei ne Neda, liguistos sąmokslininkės anksčiau ar vėliau tikriausiai būtų nusižiūrėjusios kitą auką. Tačiau V. Vaitiekaitytės telefonu pakviesta 2011-ųjų liepos 14-ąją susitikti ir pasikalbėti, Neda, neįtardama, koks kraupus vaidmuo jai paskirtas, savo nelaimei, sutiko. Viskas buvo nulemta.
Nerimsta net už grotų
Dabar, abiem atsidūrus už gotų, V. Lietuvninkaitė paniuro ir depresuoja, o artistiška V. Vaitiekaitytė nerimsta. Ji bandė sėbrei pasiųsti laiškelį, kuriame tyčiojosi iš Nedos. Be to, „susiveikusi“ mobilųjį telefoną, kalbėjosi su artimaisiais ir draugais. „Akistatą“ pasiekusiomis žiniomis, V. Vaitiekaitytė naktimis kartais kaukia, buvo padegusi kitos kalinės plaukus.
Be reikalo V. Vaitiekaitytė vargsta – ilgiau tyrę negu Norvegijos psichiatrai lygiai tuo pačiu metu tyrė kraugerį Andersą Breiviką, mūsų teismo medicinos ekspertai nustatė, kad abi žudikės – pakaltinamos. Teismas artėja į pabaigą, belieka sulaukti, kokios bausmės bus skirtos bejausmėms neatgailaujančioms žudikėms.
Sigitas STASAITIS
